Literatūros fakultetas puoselėja gražią tradiciją – paskaityti kolegų kūrybą, pasidalinti savo pamąstymais, pasidžiaugti gražiomis mintimis, paskatinti, paraginti rašyti ir patiems pamąstyti apie mus supantį pasaulį ir mūsų vietą jame. Viename iš balandžio mėnesio užsiėmimų aptarta naujausia fakulteto klausytojo Leopoldo Stanevičiaus knyga „Pasaulis lyg demonas juokias“, o iš viso autorinių knygų Leopoldas yra išleidęs daugiau nei dvi dešimtis.
„Pasaulis jyg demonas juokias / Iš saves, iš žmonių, iš tavęs, / Ir loja lyg piktas buldogas / Iš praėjusio laiko, erdvės“, – šį posmą iš Leopoldo knygos ne vieną kartą citavo susirinkusieji į jo eilėraščių knygos „Pasaulis lyg demonas juokias“ aptarimą.
Išsamų, turiningą, jautrų Leopoldo knygos pristatymą parengė Literatūros fakulteto klausytoja Bronė Nainienė, lankanti fakulteto užsiėmimus nuo 2014 metų ir pati skelbianti savo kūrybą kiekvienoje fakulteto rinktinėje. Bronelė bibliotekininkė, ją knyga lydi visa gyvenimą, gal todėl ji tokia dėmesinga ir kolegų kūrybai. Ji atkreipė dėmesį į Leopoldo eilėraščius apie gimtąją tėvų žemę, sodrias gamtos spalvas, į gražiausią, brangiausią šalį – Tėvynę, istorijos atgarsius, į epochos grimasas. Ją žavi poeto jausmingumas, minties įtaigumas, gilumas, kalbos vaizdingumas, kūrybinė fantazija.
„Autoriaus kūrybą reikia įsiskaityti, kad pajustum tą lyg vyno taurės skonį, pagautum gilią mintį arba mintis, nes eilėraščiai daugiatemiai, daugiaminčiai. Paslaptingas minties gilumas, žodžių žaismas, žodyno turtingumas veda iš eilutės į eilutę. Nerasi niekur – sunku, negerai, negaliu, bet rasi gražiai į poezijos rūbą įvilktą žodį. Nes ir vienas žodis kartais išreiškia viso eilėraščio minties esmę“, – apie kolegos eilėraščius kalbėjo Bronė. Jos „Pamąstymai apie demonišką pasaulį“ – Senjoro užrašuose.
Pasak Vigilijos Adomavičenės, Leopoldo Stanevičiaus eilėraščiai žavi lyrinio subjekto išgyvenimais, atvirumu. Jis moka užkrėsti skaitytoją savo nuotaikomis, jausmais, taikliomis metaforomis. Skaitydamas Leopoldo eiles pajunti ir grožį, ir graudulį, nes, kas tobula, kelia šviesų liūdesį. Skaitai ir gėriesi ta lyriškai graudžia nuotaika, vaizdais, spalvomis, kalba. Nereikia spėlioti, ką autorius nori pasakyti, tegul išlieka paslaptis – tai, Vigilijos nuomone, geriausia, kas gali eilėraščiui nutikti.
Skaitovė, renginių vedėja Aldona Ambrukaitienė sudėliojo ir perskaitė jautrų koliažą iš naujausios L. Stanevičiaus eilėraščių knygos. „Ar jau besielis darosi pasaulis? / Ar be širdies jau gimsta mūs vaikai? / Ar jau genties manos neglosto saulė? / Ar apleista jau, Lietuva, likai... <...> Ar poezijos žemėj dar liko? / Ko daugiau: šautuvų ar rašiklių?“. Įtaigios, gilios poeto mintys apie dabartinį pasaulį nepaliko abejingų.
Pasisakė ir pats knygos autorius, prisiminė savo redaktoriaus darbo patirtį „Minties“ leidykloje, išreiškė savo požiūrį į Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries, kitų dabartinėje visuomenėje prieštaringai vertinamų poetų kūrybą. Pasak Leopoldo, lyrikos jo knygoje nedaug, joje atsispindi epochų dvasia ir mūsų pačių atsakomybė už šį laikmetį: „Kas, be mūs, nuplaus istorijos miglotus langus / Ir nuo dėmių juos, purvo išvalys?“
Knygos aptarime dalyvavę kolegos linkėjo Leopoldui neišsenkančio poetinio įkvėpimo ir dar ne vienos autorinės knygos.
Jadvyga Miniotaitė
Kristinos Sadauskienės nuotraukos