Literatūros fakulteto klausytojai gegužės viduryje aplankė Istorijų namuose vykstančią parodą „Pasaulio dydžio Lietuva. Mūsų migracijos istorija“. Parodos, kuri veikia beveik metus, pavadinimas ilgas kaip ir ši mūsų tautos istorijos dalis.
Ekskursiją vedė parodos kuratorė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė. Ji ne tik išsamiai, bet ir nuoširdžiai dalijosi su mumis savo asmenine patirtimi tiek kuriant parodos ekspozicijos scenarijų, tiek renkant po pasaulį išsibarsčiusius eksponatus. Parodai ruoštasi beveik ketverius metus. Surinkta medžiaga liudija, kad emigracijos bumas prasidėjo devyniolikto šimtmečio pabaigoje. Jį paskatino lėtas pramonės vystymasis, savos žemės neturėjimas, nedarbas ir ypač gausios šeimos. Pirmieji laimės svetimuose kraštuose ieškoti suskato Suvalkijos gyventojai. Šių drąsuolių kelias į laimę buvo ne tik sudėtingas, ilgas, sunkus, bet ir brangus.
Kuratorė pabrėžė, kad rengiant šią parodą buvo remiamasi ne didelių, garsių lietuvių pavyzdžiais, bet paprastų, eilinių piliečių gyvenimo istorijomis. Ekspozicija prasideda suvalkiečio trobos interjeru, iš kurios į Ameriką patraukė šeimos galva. Jis su savimi pasiėmė pintinę, medinį lagaminėlį, į kuriuos susidėjo drabužių pamainą, lašinių, duonos, maldaknygę, rožančių ir žemės saują. Pirmieji emigrantai palikę namus važiuodavo vežimu iki artimiausio miestelio arba Rusijos–Vokietijos sienos, kur jų laukdavo specialios sanitarinės stotys sveikatai patikrinti. Perėjus sveikatos patikrą ir bagažo dezinfekciją, reikėjo nukakti iki kurio nors didžiojo uosto, dažniausiai – Hamburgo, ir ištisas savaites laukti atvykstančio laivo, o tada, nusipirkus šipkartę, keliauti garlaiviu tikintis, kad liga ar maisto trūkumas nesutrukdys pasiekti tikslo. Pasiekus Amerikos krantus ir praėjus dar kartą medicinos patikrą, prasidėdavo darbo paieškos. Dažniausiai tautiečiai traukė į Čikagą, kur gaudavo darbo prie geležinkelio tiesimo, anglies kasyklose, skerdyklose, audimo fabrikuose. Darbas buvo sunkus, bet atlyginamas, todėl kai kuriems pasisekė net prasigyventi. Dauguma emigrantų buvo beraščiai, kalbėjo tik lietuviškai, todėl būrėsi į bendruomenes. Visų tikslas buvo dirbti, užsidirbti, susitaupyti pinigų ir grįžti į Lietuvą.
Vos baigėsi pirmoji emigracijos banga, prasidėjo antroji, nes Nepriklausomos Lietuvos pradžioje labai trūko darbo. Po karo sugrįžo pabėgėliai, o gyvenimo kokybė gerėjo iš lėto. Antrosios bangos emigrantai pasklido po Pietų Ameriką – Argentiną, Braziliją ir Urugvajų. Jų padėtis buvo daug sunkesnė, nes patyrė didesnį išnaudojimą, sekinantį, neįprastą karštį, dirbdami kavos, cukranendrių plantacijose, medvilnės ir tabako ūkiuose, skerdyklose bei anglies kasyklose. Nepaisant visko, didžioji dauguma iki pat Antrojo pasaulinio karo vylėsi susitaupyti pinigų ir grįžti atgal į Lietuvą.
Pirmosios dvi emigracijos bangos buvo nulemtos ekonomikos, o trečiąją sukėlė Antrasis pasaulinis karas. 1944 metais, sovietams grįžtant, o vokiečiams traukiantis, su jais į Vakarus traukiniais, vežimais ar pėsčiomis patraukė visi tie, kurie norėjo išvengti režimo represijų.
Parodoje eksponuojamose nuotraukose, filmuotoje medžiagoje ir kituose eksponatuose parodytas šios trečiosios bangos emigrantų gyvenimas dipukų stovyklose ir vėliau išvykus į Ameriką, Kanadą ar Australiją. Jie visą gyvenimą tikėjosi, kad kils trečiasis pasaulinis karas ir Lietuva taps laisva, o jie galės sugrįžti namo. Visur emigrantų laukė sunkus fizinis darbas. Gyvenimą teko pradėti nuo nulio, stengiantis išlaikyti lietuvybę, ją perduoti vaikams ir anūkams. Tai buvo sunkus, atsakingas, daug jėgų ir lėšų reikalavęs darbas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo ketvirtoji emigracijos banga. Šį kartą lietuviai emigravo ir tebeemigruoja ne tik į Ameriką, Kanadą, bet ir į Europos šalis – Angliją, Airiją, Olandiją, Ispaniją. Atsirado galimybė pasirinkti studijas įvairiuose pasaulio universitetuose. Šia galimybe pasinaudoja nemaža dalis Lietuvos jaunimo. Baigdama pacituosiu Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus įžanginius šios parodos katalogo žodžius: „Turbūt visi esame girdėję seną posakį, kad bet kuriame pasaulio krašte visada galima sutikti du gyventojus – žvirblį ir lietuvį. Juokas juokais, bet mūsų tautos istorija iš tikrųjų patvirtina, kad esame tauta, pasklidusi visuose žemynuose, daugybėje valstybių, įsikūrusi daugybėje miestų. Istorinis dėsningumas, o kartais ir istorinė prievarta vertė žmones palikti gimtuosius namus ir kurtis svetur.“
Vilija Jurėnienė, MČTAU literatūros fakulteto garbės narė
Kristinos Sadauskienės nuotraukos