Į MČTAU veiklą aktyviai įsijungė žurnalistė Lilija Smalakienė. Šiuo metu ji yra universiteto komunikacijos specialistė. Lilijos straipsniai nuolat skelbiami MČTAU svetainėje, o rašyti ji visada turi apie ką, nes yra smalsi, kūrybinga ir dažnai kur nors dalyvauja.
- Kada nusprendėte prisijungti prie MČTAU ir kodėl? Iš kur sužinojote apie MČTAU?
- Kai savo noru pasirinkau tapti buvusiųjų vienybiečių (taip vadiname Akmenės rajono laikraščio „Vienybė“ buvusius redakcijos bendradarbius) klubo nare ir persikelti į sostinę, kur gyvena mano vaikai, jau žinojau, kad į MČTAU eisiu. Mano pokyčių aritmetika paprasta: Vilniuje, mano studijų universitete mieste, norėjau dar daug pamatyti, pažinti, atrasti, sužinoti. Ir MČTAU jau turėjau vieną kitą pažįstamą, rektorė dr. Zita Žebrauskienė buvo dalyvavusi konferencijoje Naujojoje Akmenėje, į rektorės šventę atvežiau Naujosios Akmenės TAU sveikinimus, po to Albina Varanauskienė pakvietė į praėjusių mokslo metų uždarymo renginį, taip atsirado dar daugiau pažįstamų.
- Kokį fakultetą pasirinkote kaip pagrindinį ir dėl kokių priežasčių?
- Dar gyvendama Naujojoje Akmenėje sekiau MČTAU Kultūros ir Turizmo fakultetų veiklą socialiniame tinkle. Atradau įdomių nuorodų. Skaitydavau ir šiek tiek pavydėjau susitikimų Meno istorijos katedroje. O Turizmo fakultetas tapo pagrindiniu dėl naujų pažinčių. Įsiprašiau ir pas literatus. Naujosios Akmenės TAU literatai buvo pažįstami, apie jų veiklą viską žinojau, tad buvo smalsu, ką veikia sostinės trečiojo amžiaus literatai.
- Kokių dar fakultetų užsiėmimus lankote ir kuo jie įdomūs?
- Galvoju, kad esu stropi Turizmo ir Literatūros fakultetų klausytoja: daug naujų atradimų, pamatymų, įdomūs žmonės, prasmingi susitikimai. Stengiuosi nepraleisti ir bendrų Istorijos fakulteto paskaitų, labai daug įdomių temų nagrinėta dekanės dr. Vidos Kniūraitės, prof. Alfonso Eidinto paskaitose. Psichologijos fakultetas buvo vienas iš mano galimų pasirinkimų, tad pagal galimybes suspėjusi į fakulteto renginius, džiaugiausi Vidutės Ališauskaitės paskaitomis, šviesą ir optimizmą skleidžiančiais kitais susitikimais ir nepaprastai šiltais jų bendrystės renginiais. Ar galėčiau praleisti ir Meninio ugdymo fakulteto renginius. Įkvepiančius, puikia nuotaika visai dienai uždegančius dainuojančių, deklamuojančių, kuriančių žmonių pasidalinimus. Įdomių paskaitų ir diskusijų būna Politikos fakultete. Nedalyvauju, bet domiuosi, ką veikia kūrybingieji tautodailininkai.
- Kokia buvo jūsų veikla iki išeinant į pensiją?
- Akmenės rajono laikraštyje pastaraisiais metais dirbau redaktore. O šiaip „Vienybės“ istorija yra dalis mano istorijos. Čia atėjau septyniolikos, po to grįžau po studijų, čia mokiausi, augau, brendau, ir vėl mokiausi, dirbau. Ir viskas lieka su manimi, už tai esu dėkinga „Vienybei“, juk sužinojau daugybę laikraščio leidybos subtilumų. Dėkinga skaitytojams, kurie skaitė laikraštį, įsileisdami pas save ir dalelę manęs. Labiausiai savo darbui esu dėkinga už ryšius, pažintis, galimybę sutikti, pažinti, pamilti daugybę ypatingų žmonių. Juk tapdami rašinių herojais žmonės atidaro ne tik duris bet ir langus į savo gyvenimus, dalinasi talentais, sumanymais, idėjomis. Tai lieka ir mano širdyje.
Su meile kalbu apie jau buvusius bendradarbius, su kuriais ir gyvenimo druskos, ir pyrago ragauta. Rajono laikraštis yra ne tik leidinys, jis ypatingas mūsų krašto reiškinys.
- Rašyti straipsnius - tai pašaukimas ar tiesiog įdomi veikla?
- Rašyti straipsnius yra darbas. Jau galėčiau to ir nebedaryti, tas valandas prie kompiuterio pakeisdama meditacijomis miške ar pievoje, ir žodžiai birtų į eilėraštį. Bet man patinka dalinimosi bendruomenė. O būdamas tokios bendruomenės dalimi, pats turi dalintis. Kai patiri nepaprastų įspūdžių, atsiranda ir savitas vidinis įpareigojimas pasidalinti tais potyriais. Kol kas galiu dalintis tuo, tad džiaugiuosi bent taip prisidėdama prie besidalinančios bendruomenės.
- Iškart tapote aktyviu MČTAU nariu - tai dėl jūsų charakterio ar toks gyvenimo būdas!
- Nežinau, ar tai dėl mano būdo, bet einu visur atvira širdimi, su noru pažinti, atrasti. Tada susipažįsti su žmonėmis ir savaime tampi įsipareigojęs. Taip buvo su mano veiklomis Akmenės krašte, taip ir su atradimais MČTAU, „Knygų tiltų“ klube Vilniuje. Neretai pasirenku iššūkius ar sunkesnį kelią, kad ko nors išmokčiau. (Kartais to pasigailiu, bet dažniausiai viskas baigiasi laimingai.)
- Kuo jums patinka MČTAU ir kas galėtų būti geriau?
- Kadangi MČTAU matau kaip galimybių šaltinį vyresniam žmogui, tuo jis man ir patinka. Apskritai Trečiojo amžiaus universitetų veikla yra ypatingas reiškinys, kuris skiriasi nuo kitų visuomeninių organizacijų galimybe mokytis dalykų kitokiu lygiu. Dalykų, kurių anksčiau nesimokei, kurie tau padeda gyventi, kurie tau padeda jaustis geriau. Kadangi per šiuos mokslo metus susipažinau su daug žmonių, ne vienas iš jų tapo man svarbiu, tapo mano buvimo čia ir dabar dalimi, tai vertinu ir branginu. O kas galėtų būti geriau? Pasiremsiu profesorės Viktorijos Daujotytės mintimi, kad vertinimo principai turi pasirodyti iš to, ką tu pats darai, o ne iš to, kaip vertini darantį.
- Kokių pokyčių galbūt norėtumėte MČTAU?
- Aš čia tik pirmą kursą baigiau. Dar daugybė dalykų man nežinoma. Pokyčių, manau, įneštų pačių klausytojų aktyvumas ir įniciatyvumas.
- Ką manote apie senjorus, kurie nori daugiau veiklos, žinių ir lanko MČTAU?
- Džiaugiuosi radusi būrį bendraminčių. Kai kas man sakė, kad neidama į darbą galiu aptingti. Kad taip neatsitiktų, kad smegenys nepradėtų be laiko senti, esu užsirašiusi keletą taisyklių.
Pirma, nuolat išmoksiu ką nors naujo, bent jau eilėraštį. Antra, kad tingėjimas neapgaudinėtų manęs, suteikdamas apgaulingą ramybės ir saugumo jausmą, kasdien patirsiu naujų emocijų ir atradimų, ieškosiu galimybių nustebti. Trečias pavojaus signalas man bus, jei imsiu jaustis bet kurios srities ekspertu. Svarbu nepradanginti noro įsigilinti ir išsiaiškinti kokį nors klausimą. Štai kokia grėsmė, taip sako specialistai: visažinio, pasaulio teisuolio filosofija ir sau priskiriama paskutinio žodžio teisė – tiesus kelias į demenciją. Ketvirta, neieškosiu preteksto nepasitenkinimui, kritikai ir moralizavimui. Negatyvizmas – bambėjimas, dejavimas ir pykimas ant viso pasaulio - ne man. Dar vienas ženklas apie aptingusias smegenis būtų beprasmiškas plepumas, ypač, kai niekas jau nebenori klausytis. Manau, kad panašiai gyvena daugelis kolegų iš MČTAU, jie renkasi eiti šviesia gyvenimo kelio puse.
- Ką palinkėtumėte pačiam MČTAU?
- Trys dešimtmečiai veiklos yra geriausias įrodymas Trečiojo mažiaus universitetų idėjos prasmingumo. Kad ta veikla turtina ir neretai pakeičia žmogaus gyvenimus, patyriau iš susitikimų su didelę patirtį MČTAU turinčiais žmonėmis. Tad MČTAU linkiu aktyvių ir besidominčių klausytojų, norinčių ne tik gauti, bet ir dalintis. Linkiu deramo visuomenės įvertinimo, valstybės palaikymo ir paramos. Linkiu pokyčių į gerą ir sėkmės ilgam gyvavimui. Dėkoju už galimybę būti čia.
Liliją Smalakienę kalbino Rasa Pakalkienė
Su Vilija Jurėniene.
Pas MČTAU literatus.
Su grupe po tapybos edukacijos Markučiuose.
Su grupe Užvenčio muziejuje.
Asmeninio archyvo nuotraukos