Mylėti žmones, Lietuvą ir pasaulį

Iš Lietuvos 100-mečiui skirto ciklo „Žmonės ir darbai, kuriais didžiuojamės“

MČTAU Kultūros fakulteto dekanė Aldona Mikulionienė rugpjūčio 28 d. švenčia garbingą 80-mečio jubiliejų. Dekanės gyvenimo paveikslas – gražus pavyzdys visai MČTAU bendruomenei, koks spalvingas, prasmingas, koks turiningas gali būti auksinis gyvenimo ruduo. Dekanė jau daugiau nei dešimtmetį vadovauja vienam gausiausių – Kultūros fakultetui, nuolat praturtindama fakulteto veiklą naujomis idėjomis, iniciatyvomis, savo pavyzdžiu mokydama kuo geriau pažinti ir mylėti gimtąjį kraštą. A. Mikulionienė – profesionali gidė, parengusi daugybę įdomių turistinių maršrutų po Vilniaus miestą, pripažinta geriausiai Lietuvą pažįstančia gide, savo žinių ir išminties kraite besidalinanti ne tik su fakulteto klausytojais, bet ir su būsimaisiais gidais.

Nuoširdžiai sveikiname Dekanę gražaus jubiliejaus proga, linkėdami nuveikti dar daug prasmingų darbų MČTAU labui. Linkime būti visada visų laukiamai, vertinamai, gerbiamai ir mylimai, stipriai, sveikai ir laimingai.

Jubiliejaus proga su Aldona Mikulioniene kalbamės apie fakulteto veiklą, naujoves, spręstinas problemas, apie gido darbą ir gyvenimiškas tiesas. Apie meilę žmonėms, Lietuvai ir pasauliui.

Gerbiama dekane, Jūs jau ilgiau nei dešimtmetį vadovaujate vienam gausiausių, per 800 klausytojų turinčiam Kultūros fakultetui. Kaip suvaldote tokį didžiulį senjorų būrį – net 21 grupę, visą pulką žingeidžių, savo krašto kultūrą geriau norinčių pažinti žmonių? Artėja nauji mokslo metai, rektorate netyla skambučiai – būsimieji klausytojai nerimauja, ar galės patekti į taip visų geidžiamą fakultetą? Ar pajėgsite priimti visus pageidaujančius?

Manau, kad pateks, pasistengsime priimti visus pageidaujančius. Sudarysime naujas grupes, tik ribosime pereinančių iš kitų fakultetų klausytojų skaičių. Priimsime tiek, kiek rasime laisvų vietų jau dirbančiose grupėse. Praėjusiais metais sudarėme vieną grupę iš perėjusių daugiausia iš Turizmo fakulteto senjorų. Į užsiėmimus 5-6 žmonės teateidavo. Šiuos prijungėme prie kitos grupės. Dabar tikriname lankomumą, nedalyvaujančius veikloje tiesiog išbraukiame iš sąrašų.

Pirmosios kelios grupės jau baigė šešerių metų kompleksinės programos kursą – aplankyti visi architektūros paminklai, bažnyčios ir vienuolynai, meno galerijos, archyvai, restauracijos centrai, bibliotekos, pabuvota koncertuose, teatruose, išvaikščiotos senamiesčio gatvelės ir kiemeliai, susipažinta su dvarų palikimu, istorinėmis pilimis. O kas toliau? Ką dar galėsite pasiūlyti klausytojams, kurie ir toliau nori mokytis?

Manau, kad tikrai turės ką veikti ir tie klausytojai, kurie baigė programos kursą. Daugiau dėmesio, ypač pavasarį ir rudenį, skirsime gamtai pažinti – lankysime Verkių ir Pavilnių regioninius parkus, miesto pakraščius bei artimas apylinkes. O parodų muziejuose bei galerijose tikrai bus. Taip pat neužsidaro ir teatrai bei koncertų salės. Į renginius kviečia bibliotekos ir kūrybinės sąjungos. Atsiras ir savanorystės darbų.

Nuo šių mokslo metų Kultūros fakultete pradės veikti nauja Menų istorijos katedra. Kokiu tikslu ji kuriama, kas galės šioje katedroje mokytis, kiek truks mokslai ir ką sužinos būsimieji klausytojai?

Katedrą kuriame klausytojų pageidavimu – fakultetą lanko daug buvusių puikių tiksliųjų mokslų specialistų, kurie sovietinėje mokykloje negavo humanitarinių mokslų pagrindų. Katedros tikslas – supažindinti su įvairių meno sričių – architektūros, dailės, muzikos, taikomosios dailės, fotografijos ir kino, dramos, operos ir baleto pagrindais. Numatyta programa: septyni laisvieji menai per septynerius metus. Paskaitas skaitys aukštųjų mokyklų specialistai. Vyks praktiniai edukaciniai užsiėmimai. Šie metai skirti architektūrai studijuoti – nuo gotikos iki šiuolaikinės. Klausytojus rinksime iš viso Kultūros fakulteto.

Kultūros fakultetas puoselėja daug gražių tradicijų. Viena jų – savanorystė Rasų kapinėse, tvarkant, prižiūrint apleistus žymių, kultūrai nusipelniusių žmonių kapus. Kaip pritraukiate savanorius, kaip juos motyvuojate?

Pirmosiose trijose grupėse yra klausytojų, kurie universitetą lanko jau du dešimtmečius. Vienais metais pagrindinį dėmesį skyrėme susipažinti su kapinėms, su jų turtinga istorija. Lankantis Rasų kapinėse pasidarė liūdna – tiek apleistų Lietuvai ir jos kultūrai nusipelniusių žmonių kapų... Pakviečiau moteris nors kelis kartus per metus ateiti patvarkyti apleistų kapų, pasodinti gėlių, jų atminimui uždegti žvakutes. Savanorių atsirado. Jos pačios išsirinko, kuriuos kapus nori tvarkyti, pasiskaitė ir kitoms papasakojo apie juose radusius amžiną poilsį. Savanorės susibūrė į Atminties klubą. Jas pirmiausia pakviečiame į keliones lengvatinėmis sąlygomis, į nemokamus koncertus ar spektaklius. Naujai įstojusius klausytojus prieš Vėlines sukviečiame į Rasų kapinių tvarkymo talką ir pasiūlome ateityje savanoriauti, bet, deja, nedaug naujų žmonių prisideda prie mūsų savanorystės darbų.

Jūsų vadovaujamas Kultūros fakultetas puoselėja gražias bendradarbiavimo su jaunąja karta tradicijas – ne pirmus metus bendradarbiaujate su Mykolo Romerio universiteto studentais ir dėstytojais. Nuo kada prasidėjo ši graži dviejų kartų partnerystė? Ko senjorai išmoko iš jaunimo?

Italų kalbos mokanti M. Romerio universiteto dėstytoja, dabar M. Romerio Edukologijos ir socialinio darbo instituto profesorė, Irena Žemaitaitytė įstojo į Vilniaus TIC Gidų kursus, kuriuose aš vedu mokomąsias ekskursijas ir vadovauju praktiniams užsiėmimams. Pradėjome bendrauti. Irena mus pakvietė į susitikimą su socialinio darbo studentais. Jaunimas gražiai priėmė, mielai bendravo, mokė mus naujų technologijų: virtualiai lankyti muziejus, parodas, pasigaminti atvirutes, naudotis naujomis mobiliųjų telefonų programėlėmis ir kitomis technologijų galimybėmis. Studentai keičiasi, draugystė tęsiasi gal jau dešimtus metus. Fakulteto moterys labai džiaugiasi jau tradicija tapusia dviejų kartų bendryste.

Pati naujausia fakulteto iniciatyva – daugiau nei 100 senjorų budėjimai Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kultūriniuose projektuose, parodose ir kituose renginiuose, organizuojamuose kunigo Algirdo Toliato iniciatyva. Kaip užsimezgė ši prasminga dvasinė partnerystė ir į ką ji gali išsirutulioti ateityje?

Su Etninės kultūros centru Bernardinų sode mes bendraujame jau seniai. Kai Teresė Jurkuvienė su bendradarbėmis pradėjo atkūrinėti autentiškus etnografinių regionų kostiumus, mes būdavome vieni iš pirmųjų tų parodų lankytojų. Kai ponia Teresė paprašė organizuoti budėjimą Liaudies meno parodoje, atsirado daugiau kaip 120 savanorių. Savanoriauti daugumai patiko, tada ir sužinojome apie kunigo A. Toliato iniciatyvas burti bendruomenę ir rengti sakralinėse erdvėse įvairius projektus. Apie dvasinę partnerystę ir į ką ji gali išsirutulioti ateityje, manau, dar per daug anksti kalbėti.

Iš kur semiatės idėjų – sudarėte fakulteto šešerių metų programos kursą, turite ką pasiūlyti ir seniūnams, ir Knygų, Atminties klubams, ir projektų kultūriniam palikimui studijuoti rengėjams, dalyvaujate įvairiose visuomeninėse iniciatyvose. Ko gero, galėtumėt pasiūlyti ir daugiau idėjų, jei tik Universitetas būtų pajėgus jas įgyvendinti?

Idėjos sklando ore – jas reikia tik įžeminti. Idėjų randi knygose, renginiuose, bendraujant su žmonėmis. Jų tikrai daugiau negu sugebi įgyvendinti.

Jus pažįstame ne tik kaip Kultūros fakulteto dekanę, bet ir kaip profesionalią gidę, parengusią daugybę įdomių turistinių maršrutų po Vilniaus miestą, pripažintą geriausiai Lietuvą pažįstančia gide, už nuopelnus turizmui apdovanotą Šv. Kristoforo statulėle. Jūs buvusi mokytoja – kodėl persikvalifikavote į gidę? Kaip kaupiate savo žinių bagažą, kaip sutalpinate toje išminties skrynioje žinias ir apie architektūrą, ir apie bažnyčias ir vienuolijas, ir apie žymius žmones?

Mokytoja dirbau mažiau nei dešimt metų. Sovietmečiu mokykloje buvo daugybė dalykų, kurie nuo mokytojo nepriklausė. Tai mane slėgė. O dirbdama gide aš turėjau tariamą laisvę. Kasdien neturėjau viršininko „ant savo galvos“. Galėjau turistams parodyti ir paaiškinti, kad iki 1940 m. Lietuva gyveno tikrai ne akmens amžiuje. Apsidraudimui užteko paleisti vieną kitą privalomą sparnuotą frazę. Ekskursijos trukdavo šešias akademines valandas, tai likdavo laiko ir šeimai, vaikams nereikėjo bėgioti su raktu ant kaklo. O svarbiausia, kad tokiame darbe neapkerpėsi – gidas turi mokytis visą gyvenimą.

Moku ir mėgstu skaityti. Turiu nemažą biblioteką, kurią su vyru kaupėme visą gyvenimą. Naudojuosi miesto bibliotekomis ir internetu. Rengdama naują temą, pasirūpinu ir kartoteka, kurią vėliau vis papildau.

Visus, kuriems teko su Jumis keliauti ar vaikščioti Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, stebinate ne tik profesionaliomis, enciklopedinėmis žiniomis, bet ir unikalia atmintimi. Kaip pasisekė išsaugoti šią Dievo dovaną, kuria mažai kam pavyksta džiaugtis iki garbaus amžiaus?

Atmintį reikia treniruoti. Geriausias mano draugas – knyga. Moku skaityti, greit pagaunu esmę, logiškai mąstau. Man įdomu, nauji dalykai žinių sistemoje patys randa vietą. Kas nedomina, pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Ir jeigu ko nežinau, apie tai ir nekalbu.

Jūs dažnai, remdamasi V. Sirokomlės žodžiais, teigiate, kad didžiausia gėda nepažinti žemės, kurioje gyveni. Ar per ilgametę veiklą pavyko įgyvendinti šias teisingas ir prasmingas mintis? Ar keičiasi fakulteto klausytojai, ar siekia geriau pažinti savo kraštą, juo didžiuotis?

Nežinau, kiek čia mano nuopelnų, bet fakulteto klausytojai vis labiau domisi savo miestu ir gimtuoju kraštu. Džiaugiuos, kad Lietuva tarp lietuvių įeina į madą. Ir man labai gražu, kai, pavyzdžiui, pirmos grupės klausytojos Janinos vaikai, išmaišę visą pasaulį, mamos nuvesti į kokį nors ypatingą Vilniaus kampelį, išsižioja nustebę ir sužavėti. O paskui stebisi, iš kur mama tiek daug žino apie Vilnių. Tai ir atperka visas pastangas kaupiant žinias ir jomis dalinantis.

Mes didžiuojamės Universiteto gretose turėdami tokį žmogų kaip Jūs – gyvą enciklopediją, inteligentišką, įdomią asmenybę. Esate įkvepiantis pavyzdys, koks gražus ir prasmingas žmogaus gyvenime gali būti auksinis ruduo, kaip žmogus savo mažais kasdieniais darbais gali keisti kitus žmones ir pasaulį. Kokiomis tiesomis vadovaujatės, kas suteikia gyvenimo prasmę, palaiko fizines jėgas ir pakursto dvasinę ugnelę? Ką patartumėte kolegoms, bendraminčiams, kad jų gyvenimas, sulaukus garbaus amžiaus, būtų toks pat prasmingas, šviesus ir saulėtas, kaip Jūsų?

Myliu žmones, Lietuvą ir pasaulį. Visur pirmiausia matau gėrį. Apie tai, ko negaliu pakeist, stengiuosi negalvoti. Fizines jėgas palaiko baseinas, mankšta ir vaikščiojimas. Vadovaujuosi Motinos Teresės posakiu: tai, ką aš darau, tik lašas vandenyne, bet jeigu to lašo nebūtų, vandenynas būtų nepilnas.

Patarčiau mažiau skųstis ir niurzgėti. Neprarasti jumoro jausmo. Kiekvieną dieną priimti kaip Dievo dovaną. Ir nepamiršti – jeigu buvo pradžia, bus ir pabaiga.

Dėkoju už įdomų pašnekesį. Linkiu būti tuo mažu, bet taip reikalingu lašu vandenyne, linkiu kuo ilgiau džiaugtis auksinio rudens vaisiais, artimųjų šiluma, draugų ir kolegų pagarba.