,,Egzistuoja pasaulyje kažkokios dvasinės sferos, kur susitikę vienodos ar panašios pasaulėjautos ir maždaug panašaus ūgio žmonės pasijunta artimi“, – rašė Jadvyga Čiurlionytė, savo atsiminimų knygoje pasakodama apie tai, kaip garsiąją šokėją Isadorą Dunkan yra sujaudinęs M. K. Čiurlionio paveikslas ,,Auka“.
Kaip jaudina talentingo žmogaus kūryba, patyrėme ir mes, penkiolika Kultūros fakulteto Knygų klubo narių, apsilankę M. K. Čiurlionio namuose, kur mus pasitiko pats tų namų direktorius pianistas Rokas Zubovas, garsiojo dailininko proanūkis. Jis ne tik nuoširdžiai papasakojo apie savo prosenelio muzikos kelią, bet ir pasakojimą iliustravo nuostabiai skambindamas Čiurlionio kūrinius.
Iki smulkmenų išsinagrinėjęs savo genialaus giminaičio kūrybą Rokas Zubovas pabandė mums atskleisti jos raidą. Girdėjome, kaip skamba pirmieji trumpi Čiurlionio preliudai, sužinojome, kad kompozitorius kūrė ir proginę muziką, pavyzdžiui, valsą, skirtą ir pirmajai simpatijai Marijai Moravskai, ar polką, dedikuotą nenustatytam studijų laikų draugui šmaikščia pravarde.
Tačiau didžiausia Čiurlionio muzikos dalis išreiškia jo paties romantišką sielą, atskleidžia idealistinę kūrėjo pasaulėjautą, kuri ypač ryški jo paveiksluose. Siekis kilti į šviesą, į saulę dominuoja ir Čiurlionio tapytoje jo namuose eksponuojamoje scenos uždangoje, skirtoje Vilniaus lietuvių draugijai ,,Rūta“. Iš po šventu ąžuolu esančio aukuro, prižiūrimo žynio, kyla balti dūmai į dangų, kurio debesys primena šviesias mus globojančias būtybes, su meile žiūrinčias į žemę. Ta žemė Čiurlioniui visų pirma yra Lietuva su savo nepakartojamais miškais, pievomis, jūra, su savo dainomis, kurių motyvai tokie ryškūs jo muzikoje. Gal todėl savo pasakojimą Rokas Zubovas baigė skambindamas kompozitoriaus improvizaciją pagal lietuvių dainą ,,Bėkit, bareliai“.
Muzikinės paskaitos nuotaiką gražiai pratęsė mūsų pačių skaitomi Čiurlionio tekstai, artimųjų atsiminimai ar jo paveikslų įkvėpti eilėraščiai. Atidžiau panagrinėjome rašytinę Čiurlionio kūrybą, kuri nėra gausi, bet atskleidžia turtingą romantinės prigimties kūrėjo sielą, dažnai įkvėptą meilės moteriai. Laiškai Devdorakėliui skirti Halinai Volman, o laiškai Sofijai – didžiajai kūrėjo meilei Sofijai Kymantaitei. Nors tekstai rašyti daugiau kaip prieš šimtą metų, jie, kaip ir visa Čiurlionio kūryba, jaudina ir dabar, o kartais tiesiog atspindi mūsų dienų aktualijas, kaip ir ta dienoraščio ištrauka apie juodą debesį, po kurio visada ateina šviesa: ,,audra ir po audros šviesa – taip nuo pasaulio pradžios“ (į Čiurlionio namus tą penktadienio vidurdienį rinkomės Vilniuje siaučiant baisiai audrai).
Nors daugelis Čiurlionio namuose lankėmės ne pirmą kartą, šįkart visus nustebino juose eksponuojama Audronės Zupkienės paroda ,,Siuvinėtas Čiurlionis“. Žiūrėdami į originalaus dydžio ir spalvų paveikslų kopijas negalėjome patikėti, kad jos išsiuvinėtos! Kauno menininkė, apsilankiusi Čiurlionio paveikslų galerijoje, pajuto mistinę trauką jo kūrybai ir ėmė siuvinėti jo paveikslus, vienam jų sugaišdama apie pusantrų metų, naudodamasi net 13 metrų siekiančiomis siuvinėjimo schemomis. Unikalūs darbai.
Dvi valandas pakeliavę po Čiurlionio kūrybos pasaulį, dar kartą pasidžiaugėme, kad Lietuva yra išauginusi tokį talentingą kūrėją. Kūrėją, kurio sukurtomis metaforomis galime išsakyti savo meilę gimtinei, kaip tai padarė Janina Degutytė: ,,Tu – mažutė, tu telpi visa/ Į Čiurlionio karalių delnus<...> Tiktai mūsų meilėj – tu didžiulė./ Mūsų delnuose – tu nesudeginama./Mūsų ilgesy – brangiausia pasaka./Mūsų akyse tu – saulės kraštas“.
Gražina Mališauskienė, Knygų klubo narė
Autorės nuotraukos