Laimės paslaptis – tai sugebėjimas gerėtis visais pasaulio stebuklais.
(Bruno Ferrero)
Stokholmas
Keliauti pradėjau nuo šešerių. Pirmoji kelionė buvo priverstinė. Su seneliu ir motina keliavome į nežinomybę... į plačiąją Rusiją. Keturiolikos viena grįžau iš tremties. Po to su dukra, jau studente, vykome parsivežti senelio palaikų. Tokias šalis kaip Latvija, Estija, Lenkija, Ukraina, Baltarusija, Užkaukazė, Italija, Prancūzija, Vokietija, Austrija, Čekija, pavyko aplankyti dar neperkopus septyniasdešimties. O ką daryti, kai perkopi aštuoniasdešimt ir negali liautis svajoti? Praeitais metais sėkmingai pavyko nukeliauti iki Belgijos, dalyvauti Europos Parlamente akcijoje ,,Ištark, išgirsk, išsaugok“. Šiemet nusprendžiau tęsti svajonių šalių sąrašą – keliausiu į Švediją, tuo labiau, kad Linšiopinge gyvena dukra. Kai jai paskambinau ir pasakiau, dar nebaigus šnekėti jau buvo nupirkti bilietai pirmyn ir atgal.
Apie Švediją mažai žinau, kalbos nemoku. Dukra ramina, kad bus vertėja. Pasitikiu ja – yra išlaikiusi švedų kalbos sudėtingą egzaminą, be kurio negalėtų atlikti gydytojos pareigų. Nespėjau paruošti ,,namų darbų“, o mes jau keliaujam. Liepos 20 dieną (ketvirtadienį) 15 valandą išvykstame iš Vilniaus, po trijų valandų esame jau Klaipėdoje. O netrukus, su automobiliu, su šuneliu plaukiame prabangiu keltu „Luna“, į Švedijos uostą Karlshamną, esantį pietinėje šalies dalyje. Įsikūrusios jaukioje kajutėje su visais patogumais, einame pasižvalgyti po pramogų zonas ir lauko erdves. Perkant bilietus, užsakyta vakarienė ir pusryčiai, tai prisėdusios prie lango ramiai vakarieniaujam. Vaizdas pasakiškas! Beribė jūra, purūs nuostabūs debesėliai virš jos, pulkas mus palydinčių žuvėdrų... Atėjus pusryčiauti, vėl prie lango, pasimėgavus gausiais skaniais patiekalais, grožėjomės pasikeitusiais vaizdais. Horizonte jau matėsi Švedijos krantas. Atvykom į išskirtinę šalį, tiek savo gamtovaizdžiu, tiek dėl aukšto pragyvenimo lygio, su puikia kelių infrastruktūra. Skaitau Vikipedijoj: „Švedija, oficialiai Švedijos Karalystė, Valstybės vadovai – karalius Karlas XVI Gustavas, ministras pirmininkas Ulf Kristersson. Tai valstybė Šiaurės Europoje, Skandinavijos pusiasalyje. Švedija yra didžiausia Šiaurės šalis ir didžiausia Europos Sąjungoje. Jos plotas – 450,295 kvadratinių kilometrų. Čia gyvena daugiau kaip 10 milijonų gyventojų. Švedijoje labai mažas gyventojų tankis – 21 (25) gyventojai viename kvadratiniame kilometre. Švedija yra konstitucinė monarchija, turinti parlamentą, bei aukštai išvystytą ekonomiką. Ji užima pirmą vietą pasaulyje pagal demokratinį indeksą bei septintą pagal žmogaus socialinės raidos indeksą. Nuo 1995 metų Švedija yra Europos Sąjungos bei EBPO narė“.
Važiuojam Į Linšiopingą patogiu Švedijos keliu, kuris protarpiais vis keičiasi, tai vienaeilis, tai dvieilis. Pakeliui medžiai kaip ir Lietuvoj, bet kažkas ne taip. Kas? Netrukus supratau – jie žemaūgiai, nes auga ant akmenuotų uolų. Dukra mane įspėja: ,,Tuoj pradėsi aikčioti.“ Tikrai, negali neaikčioti pamačiusi tokį grožį. Vienoje kelio pusėje mėlynas mėlynas ežeras Vattern, 135 kilometrų, su gražiu dangumi, kitoje pusėje – įspūdingos uolos, neįprastas kalnų kraštovaizdis. Nuostabūs vaizdai pakerėjo. Nepaprastai gražu! Sustojus prie seno dvaro Brohehus griuvėsių, teko pasisveikinti su nesvetingu Švedijos vėju. Važiuojant gyvenviečių ar sodybų matydavau tik retkarčiais, užstodavo medžių siena, bet įvažiavus į Linšiopingo seniūniją landšaftas pasikeitė – pasirodė gražios sodybos su spalvingais nameliais gamtos apsuptyje. Linšiopingas – prekybos ir kultūros miestas, kuriame gyvena virš 97 tūkstančių gyventojų. 1960 metais čia įkurtas universitetas.
Į Linšiopingą atvykom apie 15 valandą Lietuvos laiku, t. y. po 24 valandų kelionės. Norėjosi pailsėti, bet... iškrovę bagažinę kelionę tęsėme toliau – savaitgalį numatę praleisti Stokholme. Pakeliui fotografuoju neįprastus vaizdus – gražų landšaftą, akmenines uolas su sodybomis ant jų, iš Stokholmo išvykusių skubančių mašinų srautus, miesto panoramą... Ir taip užsižaidžiau, kad, kai reikėjo išlipti, nebepajėgiau – sutraukė mėšlungis koją. Buvau tokia pavargusi, kad tik lova rūpėjo, o atsigulusi negalėjau užmigti – jaučiau tokį silpnumą, net išsigandau. Tai tik kelionės pradžia, o aš galvoju, kad neatlaikau, kad gal nereikėjo taip toli keliauti, kad tai jau ne man... Tą vakarą mano pasas nemelavo.
Šeštadienio ankstyvas rytas. Sunku, labai sunku, bet turiu atlaikyti! Pasimeldžiu, padėkoju Dievuliui ir Laimutei už suteiktą man tokią ypatingą malonę. Mes Stokholme, vienoje iš gražiausių Europos sostinių, didžiausiame mieste šalyje, kuriame su priemiesčiais gyvena apie 2,4 milijono gyventojų. Gyvename netoli geležinkelio ir autobusų stočių, penkių kambarių bute, kurį užleido dukros buvusi bendrakursė, turinti dar ir kitą butą toje pačioje laiptinėje. Namai Švedijoje taip suprojektuoti, kad sudaro patogius vidinius kiemus poilsiui: su gėlynu, vaikų aikštele, šašlykine, vaišių stalu. Užsukom pasižvalgyti į šio namo kiemą. Einam atgal – durys užsitrenkė. Mes skubam, kaip dabar išeiti? Tuoj pat, gal trečio aukšto balkone pasirodė moteris ir klausia ar reikia padėti.
Šiandieną, šeštadienį, numatyta kelionė laivu Baltijos jūra. Papusryčiavusios namuose, dar prieš 9 valandą, pėsčiomis einame į uostą. Einame gatve, atrodo, turėtų būti užuovėja, bet toks vėjas, kad abi apsirengiame striukes, įlendam į gobtuvus. Gatvė tuoj pat baigiasi, išeiname prie atviros jūros, bet jau taip šilta, kad turim nusirengti. Tai kartojasi visą kelionės laiką. Eini, sušyli ir staiga labai staigus, kiaurai perpučiantis vėjas. Man tai nepatiko, labai nepatiko, nes turiu tik vieną ausį, kuria du kartus buvau praradusi klausą, kai buvau sušilus ir perpūtė vėjas (kita apkurto vaikystėje Sibire). Su vėju nesusidraugausiu! Bet... atsiradau prie jūros uosto, su daugybe didingų laivų ir atsivėrusiu nepakartojamu vaizdu – tolumoje matėsi Karališkieji rūmai, Švedijos parlamentas, įspūdinga rotušė, romantinio - barokinio stiliaus bažnyčios, Stokholmo senamiestis žalios erdvės ir mėlynos jūros fone. Puoliau fotografuoti ir viską užmiršau!
Šiai dienai bilietų negavom. Stovint eilutėje stebėjau jaunuolį, dirbantį kasoje. Kiekvieną klientą jis aptarnavo maloniai, nuoširdžiai išaiškindamas visas smulkmenas apie kelionę laivu. Kadangi mes bilietus gavome tik rytdienai, sekmadieniui, tai patraukėm į Stokholmo senamiestį. Miestas pastatytas ant daugybės salų bei pusiasalių, todėl daug tiltų su vaizdinga miesto panorama, daugybe parkų. Perėję vieną iš jų, nusifotografuojame Karališkų rūmų fone ir keliaujame prie rūmų, pereidami dar vieną tiltą su nuostabiais vaizdais. Patenkame į Stadsholmen salą, kur iškilę Karališki rūmai – vieni iš garsiausių baroko pastatų Skandinavijoje. ,,Tai oficiali Švedijos karalių rezidencija su net 600 kambarių. Šiuose, XVIII a. statytuose, visuomenei atviruose rūmuose veikia 5 muziejai, galima pasigrožėti įspūdingu XVIII-XIX a. interjeru, sidabriniu karalienės Kristinos sostu, įvairiais antikvariniais daiktais, brangenybėmis, ginkluote, nepaprasto grožio karietomis, kostiumais ir dar daug neįkainojamą istorinę vertę turinčių dalykų. Be to, nepraleisk galimybės pasigrožėti kasdien vykstančia sargybos pasikeitimo ceremonija“, – rašoma spaudoje. Nuo 1982 metų pastate karališkoji šeima negyvena. Ji įsikūrusi buvusioje vasaros rezidencijoje Karalienės rūmuose Drottningholme. Rūmai – pasaulio paveldo vertybė nuo 1991 metų. Juos pastatė Švedijos karalius Jonas III Vaza žmonos Kotrynos Jogailaitės garbei. Jų vestuvės 1652 metais įvyko Vilniuje.
Išlaukę eilutėje, stebint sargybiniui, pareflektuojame po karališkos karūnos kopija. Karališkus rūmus apžiūrėjom iš visų pusių. Juos fotografuojant į mane atsitrenkė kitas fotografas, bėgdama atatupsta užlipau ir aš kažkam ant kojos. Prie Karaliaus rūmų aptikome grupelę piketuotojų. Kelios pagyvenusios moterys su plakatais man papozavo. Toliau fotografuojamės aikštėje prie Nobelio premijų muziejaus. Nobelio premijos laureatų banketai kasmet vyksta Stokholmo vaizdingoje rotušėje, pastatytoje prieš 100 metų. Ją puošia trys karūnos, iškilusios į daugiau nei 100 metrų aukštį. Rotušės pastatas yra šiaurės romantizmo architektūros stiliaus pavyzdys. Keliaujame toliau Stokholmo senamiesčio siauromis gatvelėmis su vidurinių amžių gatvelių tinklu, su labai žemais, ranka pasiekiamais vartais-tuneliais – įėjimais į kiemus. Atsigaivinti užsukame į kavinukę ,,Espresso House“. Perėję vėl kelius tiltus, su atsiveriančiais vaizdais į miestą, su nuostabia, nepakartojama architektūra, vandens, gražaus dangaus, daugybės parkų fone, išeiname prie geležinkelio ir autobuso stočių, su dviaukštėmis gatvėmis. Stokholmą mes lankėm išeiginėmis dienomis. Švedai šiomis dienomis išvyksta poilsiauti į sodybas, į salas, kurių čia tūkstančiai, tad mieste matėsi daug turistų, afrikiečių, Artimųjų Rytų šalių piliečių. Mat Švedija yra viena iš tolerantiškiausių šalių pabėgėliams ir į ją plūsta jų tūkstančiai. Dukra atkreipė dėmesį į vienaukščius pastatus - barakus. Buvau šokiruota sužinojusi, kad tie pastatai – vaikų darželiai. Namo grįžome gražiu parku, čiulbant paukšteliams. Pastebėjau pulkelį varnų su mėlyna plunksna.
Grįžusios po penkių valandų ekskursijos pėsčiomis po Stokholmą, papietavusios, po poros valandų vėl keliaujame kartu su šuneliu. Eidamos jūros pakrante, grožėjomės miesto peizažu ir žavėjomės švedų sugebėjimais ilsėtis. Pakeliui pievutės nusėtos grupėmis ar pavieniais poilsiautojais. Tai vienas sėdi po medžiu, skaito, tai žaidžia grupėmis sportinius žaidimus ar šiaip sportuoja, ar relaksuoja. Atėjusios iki pliažo prisėdom ant suoliuko. Kai kas maudėsi, kiti pavieniai ar šeimomis poilsiavo atsinešę rankinius šaldytuvus, kavos termosus. Daugelis su šunimis. Įdomu, kad sportinėje aikštelėje su vaikais – vyrai, ir ne šiaip sau juos stebi, o aktyviai kartu dalyvauja. Prie vandens būriavosi įdomūs mums nepažįstami dideli paukščiai. Vakarieniauti prisėdom gatvėje įsikūrusioje Rytiečių kavinėje. Truputį ir lynoti pradėjo, tai jaukiai įsitaisiusios, maloniai pabendravome su Laimute ir kartu su žvirbliukų drąsia šeimyna. Skaniai, gerai pasistiprinom – porcijos tokios, kad keturiems būtų užtekę. Stebėjau praeinančius. Ir ką? Gražūs, tvarkingi, sportiški vyrai ir... apsileidusios, storos moterys. Moterų dauguma su kelnėmis, tik rytietės su sijonais, ar suknute ir galvos apdangalu. Retas vyras ar moteris su kepure, o su skrybėlaite gal aš viena buvau. Jeigu eina pora – meiliai už rankučių susikabinę. Eina šeima, tai vyras, vaikai apkrauti, moteris nieko neneša. Nemačiau, kad moteris stumtų vaikišką vežimėlį, kaip kad pas mus. Viešasis transportas negausus, gatvėmis kursuoja tik gražūs nauji autobusai, dviračiais keliaujančių daugiau nei Vilniuje, o paspirtukais – mažiau. Dukra atkreipė mano dėmesį į namų langus. Ant kiekvienos palangės po kelias stalines lempas. Pasirodo, švedai apsieina be naktinių užuolaidų ar žaliuzių. Šviečiančios lempos jas kompensuoja. Per Šv. Kalėdas jų padaugėja, miestas spindi jų šviesoje. Namo grįžom su tamsa, pilnos neblėstančių įspūdžių.
Liepos 23-ioji, sekmadienis. Jau 9 valandą iškeliaujame į jūros uostą. Plauksime laivu dvi su puse valandos Baltijos jūra. Labai nekantrauju... Nusiraminu, kai po poros valandų patogiai įsitaisėme atvirame denyje už kapitono kajutės. Pergyvenau dėl prieinamos vietos fotografuoti. Deja, fotografuojami objektai buvo šešėlyje ir nuotraukos neatspindi to matyto nenusakomo grožio. Praplaukėme palikę gigantiškus laivus uoste, nepaprastai įspūdingą miesto dalį, daug didesnių ir mažesnių uolėtų salų, salelių, pusiasalių su gausa fiordų ir vaizdinga gamta. Grožėjomės sodybomis, gyvenvietėmis, pilimis, bažnyčiomis, dažniausiai įsikūrusiomis ant įspūdingų miškingų skardžių. ,,Dėl Golfo srovės poveikio Švedijoje vyrauja vidutinių platumų klimatas. Pietinėje ir vidurinėje šalies dalyje didelę įtaką klimatui turi vandenynas. Didelį poveikį Švedijos reljefui padarė ledynai. Slinkdami, jie ardė kalnų viršūnes, todėl Švedijos kalnams būdingi fjeldai bei lėkšti slėniai. Ledynai nugremžė minkštesnes uolienas, kurias įšalusias nuvilko tolyn. Ištirpus ledynui, susidarė painus povandeninių uolienų tinklas. Kai kurios jų iškilo į paviršių ir suformavo salas – šcherus. Ant šio tipo salų išsidėstęs Stokholmo miestas“. Plaukiant į salą, kurioje išsilaipino dalis keleivių, daug fotografavome, nejautėm jokių nepatogumų, grįžtant pūtė toks žvarbus vėjas, kad striukių buvo per mažai, o išlipus nesinorėjo jų nusivilkti...
Gražia pakrante ėjom link metro – norėjau pamatyti vieną iš neįprasčiausių vietų, kuri vadinama ilgiausia pasaulyje galerija: „Stokholmo miesto metro sistemą sudaro daugiau nei šimtas stočių, ir bent devyniasdešimtyje iš jų galite rasti unikalių meno instaliacijų ir puošybos elementų. Metro sistema buvo sukurta 1941 metais, o pirmą kartą atverta publikai viešam naudojimui 1950 metais. Keliaudami metro Stokholme galite pasijusti tarsi asmeninėje, mobilioje meno galerijoje, kuri leidžia kiekvienam keliaujančiajam miesto požemiais išvysti neįtikėtinų mozaikų, paveikslų, instaliacijų ir skulptūrų grožį“. Metro pravažiavom tris stoteles ir toliau tęsėme kelionę pėsčiomis, bet kažkodėl jaučiausi pavargusi. Dukra paguodė, kad iki laikinų namų liko tik pora kilometrų. O aš galvoju, kad tiek dar daug... Pergyvenau, kad mūsų laukia kelionė į Linšiopingą. Į namus grįžome prieš aštuonias. Mano fotografavimas užsibaigė debesėliais...
Tęsinys – antroje straipsnio dalyje „Linšiopingas“
Kristina Sadauskienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Autorės nuotraukos