Pamąstymai perskaičius Elenos Jucienės eilėraščių knygą „Vėjas vyšniose supas“
Bronislava Nainienė
Daug ką gyvenime lemia atsitiktinumai. Vienas jų paskatino Eleną Jucienę iškelti į dienos šviesą daug metų stalčiuose kauptus eilėraščius. Elena netikėtai sutiko savo buvusį mokytoją Henriką Kundrotą, artimos sielos bei panašių pomėgių žmogų. Kalbos siūlas vyniojosi, pomėgių tema atskleidė, kad buvęs mokytojas yra išleidęs dvi poezijos knygas, o Elenos stalčiai saugo jos net nuo 1965-ųjų metų iki šių dienų rašomus eilėraščius. Mokytojo patarimas, įkalbėjimas, pagalba davė vaisių. 2023 metais išleista Elenos knyga „Vėjas vyšniose supas“.
Autorė giliai stebi savo bei kitų vidinį gyvenimą, siekius, nuotaiką, spalvas, perteikdama eilėraščių posmais. Jos svajingos jaunystės pasaulis gražus, kupinas pergyvenimų, išgyvenimų, troškimų, vilčių, svajonių, draugystės. Kiekvienas posmas neša džiaugsmą, laimės blyksnį, kitais gyvenimo tarpsniais – ilgesį, neviltį, nusivylimą tiek žmonėmis, tiek visuomeniniu gyvenimu. Parašyti lengva forma, puikūs deriniai. Žvelgia į pasaulį su nuostaba, sužavėta vakaro sutemų, paslaptingų šešėlių, pasaulis skęsta gražiame miglų rūke, atgyja vaikystės sapnai lyg sveikindami ateinančią dieną, nešamą jaunystės sparnų į būsimus gyvenimo metus:
„Iš tokių kaip šiandien, panašių gal,
Su varnėnų daina inkiluos,
Septynioliktą savo pavasarį –
Aš jaučiu ir širdy, ir dainoj“.
Poetės eilėraščiuose sklando jaunystės svajonės, bundantis noras pažinti pasaulį, naivus stebuklų lūkestis, grožio kupina aplinka, šuoliuojantys žirgai, balta obelis tėvo sode, bičių orkestrai žydint liepoms, eglės viršūnėje besisupantis mėnulis, ir bundanti žemė, ir ošiančio ąžuolo lapų pasaka, ir susitikimai sapnų karalystėje, ir naktys, lyjančios žvaigždėmis, lakštutės suokimas, išgirstas ir pelėdų ūkčiojimas, garsai mėnesienos nakty, sutiktas ne vienas pavasaris ir auksinis ruduo, liūdesio dainų ritmai, nemigo naktys ir varnėnų šneka paryčiais. O kiek užduota sau klausimų, į kuriuos atsakymų nelaukiama! Visa tai perkelta į eilėraščių posmus. Švelnus harmoningas eilėraščių bangavimas, aplinka, įspūdžiai, draugystė ir draugai spinduliuoja gamtos fone. O „turisto kuprinė, laužo liepsna visą naktį“ ragina nesustoti. Veržlumas, miela gimtoji aplinka skatina džiaugtis besiskleidžiančiais jaunystės žiedais, nerimti, ieškoti gyvenimo tikslo ir kelių. Gyvenimo tėkmės nešamos dainavo žvaigždės, laumės pynė vainikus, bet laikas nelaukia. Ateina tos susimąstymo, nerimo minutės, kada jaunystės ritmas nenoromis pradeda lėtėti. Nerūpestingoji jaunystė nuleidžia gležną, sparnuotą jaunystės šydą, atverdama duris gyvenimo išbandymams. Sakyte sako: eik, kovok, mąstyk, rinkis, nes tavo gyvenimas yra tavo proto, sugebėjimų, pastangų, žinių, valios ir užsispyrimo derinys. Paversk tai realybe!
Baigėsi mėlynasis pasakų pasaulis, baigėsi jaunystės džiaugsmai, bet svajonės neapleido, nepaliko, tik keitėsi jų kryptys, mastai, o gyvenimo pažinimas tapo platesnis, aiškesnis, bet kartu sunkesnis, emocijos gilesnės, realesnės. Pergyvenimai, perspektyvos, išaugusios iš svajonių rūbo, emocijoms suteikia kažkokio neužčiuopiamo virpesio, poetiško lengvumo, lyriškumo. Nelikus pasakų šydo, svajonės Elenos eilėraščiuose įgavo polėkį, iškilo ilgesys, susimąstymas, dvejonės, o kartais nuoskaudos, nusivylimo gaidelės:
„Kažkas manyje lyg nutrūko,
Paguost nemokėjau – delsiau...
Tas rūbas toks juodas, lyg rūkas,
Sukaustė mintis – verkiau...“
Nuskamba tiesos, gėrio siekimas, ilgesys, tikėjimas tiesa ir žmogumi. Turtingesnė gyvenimo patirtis ryškia linija vingiuoja jos eilėse, rodanti poetės dvasinį pasaulį, jo platumą, nuoširdumą, užuojautą, pasiaukojimą. Žmogaus siekis ieškant tiesos. „Poezija yra pirmasis kovotojas dėl šviesos ir laimės“, – sako anglų romantikas M. Arnoldas, tarsi atskleisdamas autorės dvasinį pasaulį. Nes ji į eilėraščius įpynė visus gyvenimo įvykius – džiaugsmą, pasiryžimą, užuojautą, supratimą, norą padėti kitiems, skaudžiai aprauda netektis mylimų žmonių, su ja ėjusių gyvenimo keliais. Skaudžios ašaros netekus tėvų, kurie suteikė jai gyvastį, augino ir mokė nepaminti tiesos, siekti teisybės, grožio, gėrio.
Teko girdėti, kad kiekvienas poezijos mylėtojas ar kūrėjas daug skaudžiau patiria išsiskyrimą su tėvyne, artimaisiais, įprasta aplinka, lietuvišku gamtos grožiu, įprastomis vietomis, žydinčiais sodais bei ąžuolo lapų šlamesiu. Tai atsispindi ir Elenos eilėraščiuose. Ne tik išsiilgimas, bet tiesiog dvasios šauksmas kviečia sugrįšti ten, kur numinti takai, net ir šulinys jos belaukiantis, nekalbant apie šeimą, artimuosius.
Gyvenimas gražus, bet nenuspėjamas. Nežinai, kas laukia už pirmo posūkio, kokį sutiksi žmogų, ką pamatysi jame – ar nuoširdų gerumą, ar per užsidėtą nepermatomą kaukę paslėptą pyktį, blogį, išdavystę, kuri jautrią poetišką širdį paliečia labai skaudžiai. Suskamba nusivylimo pasauliu, aplinka gaidelės, bet optimizmo kupina širdis kviečia eiti pakelta galva, su šviesa akyse, matyti kas gera, nenustoti kurti himnus gyvenimui.
Mes, dabartiniai Elenos kolegos, bendražygiai palinkėkime, kad jos stalčiai nebūtų tušti, kad vėl užsipildytų tikromis, gyvenimiškomis istorijomis, prisiminimais, svajonėmis, pamąstymais, nes nuoširdus poetinis žodis ne tik sugula į knygas, bet ir įkrenta į širdį.