Laisvės rytas ėmė brėkšti,
Viltis sužibo lyg ugnelė.
Gerai žinojome, tikėjom
Nedovanos niekas lengvo kelio.
Reikės daug pastangų, stiprybės
Ir kančiai buvom pasiryžę.
Priesaiką davėme Tėvynei –
Dėl laisvės gulsime mes kryžiais.
Dienos vis tapo neramesnės,
Nežinia, ką atneš rytojus?
Baugino jėgos daug stipresnės,
Tauta vieningai mūru stojo.
Vilniaus širdyje – barikados,
Seimą apsupę žmonės budi,
Prie bokšto plaukė žmonių minios,
Žvangino ginklais atėjūnai.
Riaumodami bildėjo tankai,
Vikšrais asfaltą raikė, draskė,
O kur pasuks – nieks nežinojo
Tą baisią, šaltą sausio naktį...
Visai praradę žmoniškumą
Į taikią minią tankais veržės.
Kartojom: „Lietuva Tėvynė“,
„Saugoki Dieve“ širdyje meldėm.
Minia net tankų nepabūgus
Apsupo bokštą kūnų mūru,
Trispalvę iškėlę rankoj
Su Lietuva širdyje buvom.
Prie bokšto JAU PRALIETAS KRAUJAS,
Beginklės pirmos aukos krito...
Jos tapo Lietuvos didvyriais
Tik nesulaukė laisvės ryto.
LORETA, VIRGINIJAU, ROLANDAI,
ALVYDAI, RIMANTAI, VIDAI, DARIAU,
ALGIMANTAI-PETRAI, VYTAUTAI, TITAI,
ALVYDAI, VYTAUTAI, IGNAI, APOLINARAI.
Mename Jus, sese ir broliai
Lietuvos dvasia auginti.
Jūs nesulaukėte Laisvės ryto
Palikę mums gyvenimą. – Per mirtį.
Bronė Nainienė, Literatūros fakulteto klausytoja