Balandžio 28 dieną garbingą 80-mečio jubiliejų švenčia dr. Zita Žebrauskienė, pedagogė, verslininkė, visuomenininkė, MČTAU rektorė, Nacionalinės trečiojo amžiaus universitetų asociacijos prezidentė, viena iš Trečiojo amžiaus universiteto kūrėjų, didelę dalį savo gyvenimo pašventusi vyresnio amžiaus žmonių švietimui ir mokymui, pozityvaus, oraus, sveiko senjorų gyvenimo užtikrinimui.
Nuoširdžiai sveikiname jubiliatę šios iškilios sukakties proga!
Gerbiama Rektore!
Gyvenimas – tai ne prabėgę metai, o nuveikti darbai, kurie palieka pėdsaką kitų žmonių mintyse ir širdyse. Jūsų darbams surašyti neužtektų ir storiausio metraščio. Daug prasmingų puslapių šiame metraštyje įrašyta kartu su MČTAU bendruomene, ir mes didžiuojamės, kad šį metraštį rašėme kartu.
Mes dėkojame Jums už tai, kad narsiai kaunatės valdžios institucijose vardan visų šalies Trečiojo amžiaus universitetų gerovės ir ateities, kad dedate daug pastangų sustiprinti MČTAU prestižą. Dėkojame Jums, kad dosniai dalijatės savo patirtimi, palaikote visus mūsų sumanymus, iniciatyvas, padrąsinate ir įkvepiate savo pavyzdžiu, džiaugiatės mūsų pasiekimais ir kiekvienam ištariate taip reikalingą padėkos žodį. Dėkojame Jums už tai, kad net sudėtingiausiose situacijose niekada nenuleidžiate rankų, visada surandate geriausią sprendimą ir ryžtingai vedate visą bendruomenę pažinimo, mokslo, saviraiškos keliu. Dėkojame, kad MČTAU veiklai atiduodate visą savo širdį ir jėgas, nesitikėdama jokio atlygio – tik iš meilės žmogui ir vedina noro jam padėti.
Nuoširdžiai sveikiname Jus, gerbiama Rektore, gražaus jubiliejaus proga ir linkime Jums neišsenkančių kūrybinių idėjų ir įkvėpimo, bendraminčių palaikymo, asmeninės laimės ir sveikatos. Tegul Jūsų Gyvenimo kelias būna ilgas, prasmingas, brandus ir gražus kaip žydintis pavasaris. Tegul kiekvienoje Kelio stotelėje Jūsų laukia prasmingi darbai ir širdžiai mieli, tolerantiški žmonės! Būkite visų mylima ir gerbiama taip, kaip mylite kitus!
MČTAU bendruomenė
- Kad atrastų save, žmonės kartais ryžtasi nueiti sudėtingą, kupiną apmąstymų Jokūbo ar Camino Lituano kelią. Koks buvo (ar yra) Jūsų Jokūbo kelias, ką atradote juo eidama, kokias gyvenimo tiesas suvokėte, ką gavote pati ir ką atidavėte kitiems?
- Kelias buvo ilgas ir duobėtas. Nuo vaikystės lydėjo siekis būti pedagoge – mokytoja. Tai pasiekiau ir iki šios dienos savo pasirinkimu nesu nusivylusi. Suvokiau, kad viską galima pasiekti tik kruopščiu savo darbu, o jaunimui ir studentams atidaviau savo meilę, supratimą, kad tik sąžiningu darbu, mylėdamas žmogų gali būti laimingas.
- Pirmoji Jūsų Kelio stotelė – gimtinė, ten, kur įspaustos vaikystės pėdos, kur širdį neramino jaunystės svajos. Daugelis romantizuoja gimtąsias vietas. Jus išaugino, išugdė Žemaitijos kraštas. Tačiau Jums, politinio kalinio dukrai, tremtinių anūkei vaikystės ir jaunystės kelias turbūt susijęs ne vien su nostalgiškais prisiminimais?
- Pati sunkiausia buvo vaikystės stotelė, nes augau be tėvo, mama nuolat buvo persekiojama, tardoma, todėl mano šeima – mama, močiutė ir aš su broliu kėlėmės iš vieno kaimo į kitą. Mamai pasitraukus iš Telšių rajono, likome su močiute, teko patirti daug sunkumų. Močiutė buvo gera siuvėja ir už darbą gaudavo maisto produktais, todėl nebadavome. Mes su broliu nuo mažens dirbome visus kaimo darbus. Į mokyklą pradinėse klasėse eidavome du kilometrus, o į vidurinę mokyklą Telšiuose žingsniuodavome po penkis kilometrus. Todėl ir šiandien nebijau jokio darbo, randu išeitį iš visų situacijų. Daugiau apie savo vaikystę, apie likusių Lietuvoje ištremtų artimųjų vargus esu pasakojusi tarptautinio projekto „Žmonių laikai“ organizatoriams.
- Keli Jūsų profesinio kelio dešimtmečiai atiduoti dabar jau sunaikintam universitetui, rengusiam jaunuosius mokytojus. Tikiu, kad skauda širdį, regint išdraskytą, suniokotą mokslo šventovę. Kas įsimintiniausia, prasmingiausia buvo šiame Jūsų Kelio etape, dirbant su studentais?
- Laikotarpis Pedagoginiame universitete – man pats prasmingiausias. Jį baigiau 1967 m. su pagyrimu ir buvau palikta moksliniam darbui probleminėje laboratorijoje. Šalia mokslinio tiriamojo darbo įsijungiau į ugdomąją veiklą. Kaip kuratorė išleidau šešias akademines grupes, daug prisidėjau prie šalies buities kultūros (technologijų) mokytojų rengimo, jų kvalifikacijos kėlimo. Ir šiandien mokyklose dar dirba mūsų Pedagoginio universiteto parengti mokytojai. Žiūrint į sunaikintą universitetą ne tik širdis skauda, bet ji ir kraujuoja – universitetas buvo tikra mokytojų rengimo kalvė su savo tradicijomis, su savo unikaliomis programomis, kurių šiandien labai labai trūksta.
- Po daugiau nei keturių dešimtmečių pedagoginės veiklos peršokote į verslo traukinį. Kodėl? Kas bendro tarp pedagogės, mokslininkės ir švaros pasaulio verslininkės?
- 1995 metais apsigyniau disertaciją, atsirado laisvesnio laiko. Mano buvusi auklėtinė paprašė padėti atidaryti švarumo centrą, nes aš turėjau žinių – universitete dėsčiau buities estetiką, namų ūkio ekonomiką ir buitinę chemiją. Ir taip 17 metų vadovavau švarumo centro „Joglė“ įmonei. Sekėsi labai gerai. Mano sukurta paslauga 2005 m. Lietuvos pramonininkų konfederacijos konkurse „Lietuvos metų gaminys“ buvo įvertinta aukso medaliu. Į verslą įtraukiau ir savo studentus, kurie ir dabar dar dirba šioje įmonėje.
- Drįstu tikėtis, kad svarbiausia stotelė Jūsų Jokūbo kelyje – Trečiojo amžiaus universitetas. Kaip jis atsirado Jūsų gyvenime? Kokių planų, lūkesčių turėjote aktyviai įsijungusi į TAU veiklą nuo pat jo susikūrimo? Ar viskas išsipildė? Ar tebesklando dar čia TAU įkūrėjo dr. Medardo Čoboto dvasia?
- Ši stotelė mano kelyje atsirado netikėtai – šviesios atminties M. Čobotas mane, kaip Buities kultūros katedros docentę, pakvietė į TAU rektorato posėdį ir paprašė kurti Namų ūkio fakultetą. Iš pradžių net nesupratau, koks tai universitetas ir ką jame turėsiu veikti. Nuėjusi į pirmą Namų ūkio fakulteto paskaitą supratau, kad esu reikalinga: pagyvenusios klausytojos domėjosi šia tematika, aktyviai įsijungė į veiklą, organizavome vakarones su jų paruoštais patiekalais, aptarinėjome buities kultūros klausimus. Viskas išsipildė su kaupu ir šiandien skamba M. Čoboto griežti nurodymai, kryptys, kaip reikia ruoštis senatvei ir kaip svarbu suprasti, kad senatvė tai ne liga. Jau 28 metai aš MČTAU narė ir drąsiai galiu teigti, kad tai pats nuostabiausias laikotarpis, užpildantis gyvenimą pilnatve. Čia išsipildė ir mano viso gyvenimo svajonė – padėti silpnesniems, nusivylusiems vyresnio amžiaus žmonėms. To aš išmokau iš savo tėvų, nes jie buvo visų vargšų globėjai.
- Apie MČTAU nuveiktus Jūsų darbus neklausiu – juos ir taip žino, mato kiekvienas bendruomenės narys. Ką Jums pačiai reiškia kelionė kartu su MČTAU? Daug metų, daug jėgų atidavėte šiai visuomeninei veiklai – ką įgijote, ką praradote, kas džiugina, kas skaudina?
- Įgijau drąsos, pasitikėjimo savo tikslo siekimu, įgyvendinau svajonę, kad universitetas turėtų savo patalpas įvairioms veikloms vykdyti, pajutau „tyliosios“ kartos žmonių meilę, pasitikėjimą. Deja, šiandien kartais nuvilia dabartinių klausytojų susvetimėjimas, įtarumas, susireikšminimas ir kaltų ieškojimas.
- Už aktyvią, nuoširdžią visuomeninę veiklą, už indėlį į vyresnio amžiaus žmonių mokymosi procesą esate apdovanota Šv. Kristoforo apdovanojimu, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Garbės ženklu, LR Seimo, ne vienos ministerijos, asociacijos ar kitos institucijos padėkos raštais. Kuris įvertinimas, apdovanojimas Jums pačiai pats brangiausias?
- Visi apdovanojimai yra malonūs. Šv. Kristoforo statulėlė – tai įvertinimas už nuopelnus Vilniaus senjorams. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Garbės ženklas gautas tik jau dirbant su TAU senjorais. Per visus 55 pedagoginio darbo metus mano darbas švietimo srityje nebuvo pastebėtas. Man brangiausias yra Europos parlamento suteiktas Europos piliečio apdovanojimas Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetui. Tai yra mūsų viso MČTAU kolektyvo darbo įvertinimas.
- Daug jėgų atiduodama MČTAU, nuo 2015 metų dar prisiėmėte ir vadovavimo Nacionalinei TAU asociacijai naštą. Kokią matot visų šalies TAU ateitį? Kaip turi (ir gali) keistis visų besimokančių, norinčių aktyviai, prasmingai gyventi senjorų gyvenimas?
- Džiaugiuosi, kad TAU asociacija šiandien jau subūrė draugėn net 51 trečiojo amžiaus universitetą. Tai universitetai regionuose. Džiugu, kad šiandien mus daugiau girdi, kviečia ministerijos, Seimas, esame įtraukiami į įvairias komisijas. Balandžio 19 d. Seime vykusi konferencija „Respublikos trečiojo amžiaus universitetai – dabartis ir ateitis“, kurią inicijavo Seimo pirmininkė, buvo labai reikšminga TAU, nes dalyvavę Seimo nariai gerai įvertino trečiojo amžiaus universitetų veiklą, jų svarbą senstančioje visuomenėje. Buvo kalbama apie teisinį TAU statusą, Seimo nariai sutiko dalyvauti įstatymo rengimo darbo grupėje. Tai mūsų universitetų žingsnis į priekį, įkvepiantis atskirų universitetų vadovus dar aktyviau dirbti savo regionuose.
- Kas yra Jūsų energijos šaltinis? Kas suteikia jėgų eiti tuo nelengvu Jokūbo keliu? Atrodot niekada nepavargstanti, visada žvali, visur ir visada esanti, visus matanti ir girdinti. Be Jūsų neapsieina nė vienas MČTAU renginys, nesvarbu, ar tai eilinė paskaita, ar projektas, konferencija, paroda, universiada, šokių ar dainų festivalis ar kažkieno asmeninė šventė...
- Mano energijos šaltinis yra meilė Žmogui, aktyvių žmonių judėjimui – aktyviam senėjimui. Visos mano veiklos jėgų šaltinis yra susitelkusi šeima – vyras, dukrų šeimos, anūkai, kurie visada yra šalia ir palaiko sunkiu momentu. Dėkinga esu Aukščiausiam už sveikatą, šeimą ir suteiktas gyvenimo dovanas.
- Dėkoju už nuoširdų pokalbį. Linkiu Jums, kad niekada nejaustumėte metų naštos, kad MČTAU Jūsų Gyvenimo kelyje visada būtų ta stotelė, kurioje gera susitikti su bendraminčiais.
Kalbino Jadvyga Miniotaitė
Rasos Pakalkienės nuotraukos
