Veikla MČTAU reikalauja ir specifinių savybių: kantrybės, mokėjimo išklausyti, neįžeisti, priimti kito nuomonę ir nebandyti įpiršti savosios - taip teigia Violeta Skaržinskienė, vadovaujanti universiteto Kultūros fakultetui.
- Kuriais metais užsiregistravai į MČTAU, kokį fakultetą pasirinkai kaip pagrindinį ir kodėl?
- Į MČTAU įstojau 2017 metais, iš karto baigusi savo profesinę karjerą. Pasirinkau Kultūros fakultetą, nors nieko apie jo veiklą nežinojau. Tikėjausi, kad jame rasiu kokių nors sąsajų su menu. Tai visuomet buvo ta sritis, kuriai labai trūko laiko dirbant ir auginant vaikus.
- Gal prisimeni, kaip sužinojai apie MČTAU ir kodėl susidomėjai šiuo senjorų universitetu?
- Buvo paprasta, nes mano vyras Vitalius Skaržinskas jau lankė šį universitetą. Kartais prisijungdavau, pavyzdžiui, kai jie organizuodavo žygius baidarėmis ar ekskursiją į šventinį Kauną.
- Šiuo metu abu su vyru Vitaliumi esate fakultetų dekanai. Tai sutapimas ar dėsningumas? Kokios savybės svarbios, kai esi vadovas?
- Namie dažnai pakalbame, kuo galėtume prisidėti, kad senjorai būtų modernesni ir geriau prisitaikę prie šiuolaikinės visuomenės. Kiekvienas turime savo sričių, man artimesnės yra tokios, kaip modernusis menas ir kitos meno rūšys, dar informacinės technologijos, mėgstu neužmesti savo anglų kalbos įgūdžių.
Vadovui svarbios įvairios lyderio savybės, tačiau veikla MČTAU reikalauja ir specifinių savybių: kantrybės, mokėjimo išklausyti, neįžeisti, priimti kito nuomonę ir nebandyti įpiršti savosios. Kažkas yra pajuokavęs, kad mes, senjorai, esame, kaip vyresnioji darželio grupė, ir tame yra tiesos. Stengiuosi nevertinti visko pernelyg rimtai, ieškoti tam tikros žaismės.
- Kada ir kokiomis aplinkybėmis pati tapai MČTAU Kultūros fakulteto dekane?
- Tikrai neplanavau būti dekane, tačiau manęs paprašė MČTAU vadovybė, ir aš sutikau. Stengiuosi šį darbą atlikti nuoširdžiai. Nuo to laiko praėjo penkeri metai, kaip tik kadencija, gal jau galima būtų pagalvoti ir apie šviežią kraują. (Šypsosi.)
- Kai dirbai, buvai prie karinių reikalų, dabar - prie kultūrinių. Kodėl toks pokytis?
- Nėra tokio didelio pokyčio, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Daug metų ir įvairiais lygiais dirbau organizacinį darbą, net ir būdama karininke, rinkausi tokias sritis, kaip visuomenės informavimas, gyventojų apsauga, pratybų koordinavimas, teko skaityti nemažai paskaitų, organizuoti mokymus ir įvairius renginius. Visus šiuos įgūdžius galima pritaikyti bet kokioje organizacinėje veikloje.
- Kokios kultūros sritys domina labiausiai ir kodėl?
- Man patinka konceptualusis menas, nes jis jungia protą ir jausmus. Mėgstu lankytis MO, „Titanike“, Taikomosios dailės muziejuose. Ne paslaptis, kad domiuosi mada, nemažai laiko skiriu papuošalų kūrimui. Tai mano asmeninis džiaugsmas ir pačios gražiausios akimirkos.
Dar vienas mano pomėgių – pramoginiai šokiai. Smagu, kad MČTAU turi šokių studiją, kurios viename iš kolektyvų – ,,Bruknės“ – šoku ir aš. Ypač patinka, kai koncertuoti pakviečia kaimo žmonės – gauname nuoširdaus bendravimo porciją.
- Kokia yra MČTAU Kultūros fakulteto dekanės veikla: kas yra svarbiausia, kas įdomiausia, kiek laiko tenka skirti šiai veiklai?
- Svarbiausia burti žmones į bendruomenes, turinčias panašių interesų. Mūsų atveju tai grupės, kurių nariai taip susidraugauja, kad kiekvienas mano, kad jo grupė yra pati geriausia. Kaip gera po parodos kavinėje išgerti puodelį kavos. Jokia nuotolinė paskaita, net pati kvalifikuočiausia, tos galimybės nesuteikia, tuo bendrystės jausmu mes ir skiriamės. Nuo vadovo asmenybės labai priklauso, ar veikla bus sėkminga, ar uždeganti. Nuostabu, kad mes turime tiek daug aktyvių žmonių – dekanato, seniūnių, jų pavaduotojų. Ypač daug prisideda fakulteto taryba – 15 žmonių renkamės kiekvieną mėnesį apsvarstyti kylančių problemų ir pasidžiaugti tuo, kas pavyko. Sunkiausias darbas – rasti norinčius būti seniūnais/-ėmis.
- Ar būna, kad negalvotum apie MČTAU, apie Kultūros fakultetą? Gal vasarą randi laiką atokvėpiui, galimybei atitrūkti, ar universitetas visada mintyse?
- Tai labai priklauso nuo sveikatos stovio, deja. Man labai patinka rutina, ritmas, eilinė darbo diena. Universiteto neužmirštu, tačiau savo asmeninio gyvenimo taip pat. Stengiuosi rasti balansą.
- Artėja asmeninis jubiliejus. Kuo svarbus šis amžiaus laikotarpis?
- Vis labiau jaučiu, kad neverta galvoti, kas buvo, kuo buvai, o džiaugtis tuo, kas yra dabar. Taip ir darau – atsibundu ir džiaugiuosi.
- Ko palinkėtum visam MČTAU ir konkrečiai Kultūros fakultetui artimiausioje ir tolimesnėje ateityje?
- Norėčiau palinkėti, kad Lietuvoje plėstųsi savanorystė ir mentorystė, didėtų supratimas, kad niekas iš šono mūsų neprivalo linksminti, tik mes patys. Norėčiau, kad neužmestume bendrų projektų su jaunimu, o Kultūros fakultetas susipažintų ne tik su klasikiniu, bet ir moderniuoju, net alternatyviuoju menu.
Kalbino Rasa Pakalkienė
V. Skaržinskienei norisi džiaugtis tuo, kas yra dabar.
Per kalėdinį Kultūros fakulteto vakarėlį su vyru Vitaliumi.
MČTAU mokslo metų uždarymo renginyje.
Su MČTAU Šokių studijos grupe "Bruknės".
Trise.
Rasos Pakalkienės ir asmeninio archyvo nuotraukos
