Adomo Mickevičiaus biblioteka jau ne pirmą kartą kviečia MČTAU literatus papasakoti savo ir pasiklausyti kitų istorijų jaukioje bibliotekos svetainėje gurkšnojant arbatą iš senovinio stiliaus virdulio – samovaro. Neseniai savo gyvenimo ir kūrybos istorijos liudijimais su bibliotekos lankytojais ir kolegomis dalijosi MČTAU garbės narė, Literatūros fakulteto lankytoja Vilija Jurėnienė.
Vieną balandžio ketvirtadienį MČTAU Literatūros fakulteto kursantė, aktyvioji ir kūrybiškoji literatė V. Jurėnienė pasikvietė vilniečius į jaukią Adomo Mickevičiaus bibliotekos svetainę, kur ir vyko jos kūrybos – kelių knygų – pristatymų popietė.
Pirmoje šio renginio dalyje mums, jo gausiems dalyviams, bibliotekos darbuotoja, senbuvė Zita Tiušienė vaizdingai papasakojo ir elektroniniame ekrane parodė, kad mes visi savo amžininkams ir ainiams privalome palikti savo gyvenimo, veiklos, darbų, kūrybos pėdsakų, t. y. žinių, dokumentų, paliudijimų apie ryškesnius savo amžiaus, epochos įvykius, veikėjus ir kūrėjus. Žinoma, pranešėja rėmėsi konkrečiais savo meto faktais, datomis, liudytojais. Aš dar priminčiau garsiojo prancūzų rašytojo Marcelio Prousto žodžius, kad tikro literato (ir ne tik) uždavinys – paliudyti savo gyvenamo meto, amžiaus svarbiausius įvykius, aktyviausius savo amžininkus, veikėjus, padariusius žmonijai ir teigiamą, ir neigiamą įtaką. Tai, M. Prousto nuomone, ir bus mūsų įnašas į savo laiko(ų) gyvenimo istorijos faktus.
Antroje šios literatūrinės popietės dalyje dominavo pati V. Jurėnienė, garbinga mūsų amžininkė, jau netrukus tapsianti šimtamete senole. Tik žodis „senolė“ jai visai netinka, nes ji, buvusi utenietė, VVU lituanistė, kaip pasirodo, nė neketina pasyviai sudėti savo baltų rankelių, nes jau dešimtį metų aktyviai lankydamasi MČTAU Literatūros fakulteto užsiėmimuose, spėjo parašyti ir išleisti net keturias knygas. Beje, ir jos knygos („Dėžutė su senais laiškais“, „iminės“, „Pavogti laiškai“ ir „Vieno namo istorija“) neretai parašytos savo, rytietės tarme, kaip ji pati sako – ūturka. Į tai būtina atkreipti dėmesį, nes Vilija Jurėnienė 2009 m. buvo pripažinta antrojo respublikinio tarmiškos kūrybos konkurso nugalėtoja, o 2012 metais už rašinį apdovanota 5-ojo respublikinio tarmiškos kūrybos konkurso diplomu. Etnografinių regionų metais (2015 m.) – jau aštuntajame respublikiniame tarmiškos kūrybos konkurse gavo padėkos raštą.
Adomo Mickevičiaus bibliotekos svetainėje susirinkusiems klausytojams mūsų literatė išraiškingai paskaitė net kelis ilgokus tekstus – laiškus, kuriuose gražiai pagvildeno mūsų neramaus gyvenimo aktualijas. Užbaigė savo lėzungus (pagal šviesaus atminimo Jurgį Kunčiną) labai įdomiu, tarmiškai, uteniškių šnekta parašytu tekstu, kurį mūsų skaitytojams siūlytume ne kartą pakartoti ir, žinoma, pasigėrėti p. Vilijos leksikos margumynais. Aš, kaip vieno buvusio Švenčionių krašto atstovas, tikrai esu dėkingas autorei ir renginio vedėjai už posakius bei žodžius, kuriuos kasdien nuo vaikystės girdėjau savo Mielagėnų parapijos Krikonių ir kitų aplinkinių kaimų žmonių lūpose.
Senjoro užrašuose savo mintimis apie p. Vilijos literatūrinę popietę prie samovaro dalijasi MČTAU Literatūros fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis, o pati Vilija pasakoja apie savo jaunystę, studijų Vilniuje metus, profesinę veiklą ir savo kūrybinį kelią.
Leopoldas Stanevičius, MČTAU garbės narys, Literatūros fakulteto klausytojas
Kristinos Sadauskienės nuotraukos
