MČTAU Literatūros fakultete šį pavasarį apsilankė žinomas prozininkas ir kelių filmų scenaristas Bronius Bušma, apsakymų, apysakų, romanų autorius. Jis – jau senas Lietuvos televizijos įnamis, gal labiausiai išgarsėjęs kaip savo knygos – kino romano „Giminės“ autorius. Jis mums, Literatūros fakulteto klausytojams pasirodė kaip vienoje vietoje nenustygstantis aktorius, beje, ir baigęs anais laikais Konservatorijos mokslus, niekad neužmiršęs nei savo dėstytojų, nei kolegų aktorių – dabar Lietuvoje žinomų, pagarsėjusių, neužmirštamų.
Serialas „Giminės“ yra pirmasis po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo sukurtas vaidybinis filmas, kuriame vaizdingai, įsimenamai dėstoma Šepučių giminės istorija, žmonių, kuriuos sieja giminystės ryšiai, gyvenimas ir likimai. Siužete – ir žemės atgavimo rūpesčiai, konfliktai dėl jos, meilės pinklės ir reketininkų teroro, intrigų tinklas. Autorius, o ir žinomi aktoriai gana vaizdingai parodo to laikotarpio mūsų kraštą, kai kaimą ir miestą valdė ne tiek naujoji valdžia, kiek savivaliautojai, savanaudžiai ir piktadariai. Anais laikais tik mitinguose buvo išreiškiama gera valia, meilė Tėvynei ir krašto piliečiams. Kaip ir rašo autorius, mūsų kaimuose ir miestuose tikrų piliečių gal net nebuvo matyti ir girdėti, bent jau atkampiose Lietuvos vietose, glūdumose. Taigi sunki buvo ta žemės reforma ir labai neaiškūs buvo jos vykdytojai. O visur nukentėjo mažas žmogelis.
Sau ir skaitytojui priminsiu pačius garsiausius „Giminių“ aktorius – Antaną Šurną, Leonardą Zelčių, Vytautą Rumšą,Vaivą Mainelytę, Dalių Mertiną, Petrą Dimšą, Vytautą Grigolį, Gediminą Girdvainį, Vytautą Tomkų ir kt. Žinoma, negalima išleisti iš akių to filmo režisieriaus Sauliaus Vosyliaus, kompozitoriaus Tomo Leiburo. Mums, MČTAU literatams imponavo dar ir tai, kad, Bronius Bušma savo pasakojimuose neužmiršo ir tų, kurie daug kuo prisidėjo, kad dar sovietinėje televizijoje atsirastų vietos ir geriems scenaristams, ir aktoriams, režisieriams. Be to, kai kurių veikėjų jau užmirštamas ir kartais pajuodinamas sovietinės televizijos ir radijo vadovas Jonas Januitis daug padarė, kad mūsų žiūrovai ir klausytojai turėtų į ką žiūrėti, įsiklausyti ir įsidėmėti, kad mes, Lietuvos žmonės, turime savo savo ilgaamžės istorijos knygą, kurią kiekvienas jaudindamasis gali skaityti.
Baigdamas privalau priminti vieną raudonųjų Maskvos ponų įsakymą. Tai buvo gal 1975 metai – nuo tada ir Lietuva (kaip ir kitos socialistinės respublikos) privalėjo visas savo radijo ir televizijos laidas transliuoti tik rusiškai. Prisimenu, sukviestame kolegijos posėdyje J. Januitis lyg ir blaškėsi, nežinodamas, kaip elgtis. Kelis kartus jis sakė, kad mus, kelis jo bendadarbius (sociologą, direktorių, mane, kaip jo kalbų „kirpėją“ ir kt.) reikės perkvalifikuoti. Bet, pagaliau į visa tai numojo ranka, laikiusią lapą su Maskvos nurodymais, ir aiškiai, tiesiai ištarė: „Niekur aš jūsų nesiųsiu! Kaip transliavome visas programas, taip ir toliau transliuosime tik lietuviškai“.
Aišku, tada mes visi lengviau atsidusome, bet jau supratome, kad galutinį savo sprendimą jis prieš tai buvo suderinęs su raudonaisiais, tik lietuviškais pondraugiais.
Leopoldas Stanevičius, MČTAU garbės narys, Literatūros fakulteto klausytojas
Kristinos Sadauskienės nuotraukos
