Vasaros reportažas
Grupė aktyviausių MČTAU Literatūros fakulteto klausytojų karštą birželio dieną apsilankė Tremtinių namuose, jaukioje socialinės globos įstaigoje, įsikūrusioje vaizdingose sostinės Valakampių apylinkėse. Susitikime buvo dalijamasi prisiminimais apie tremtį, MČTAU literatai skaitė savo kūrinius, susipažino su globos namų gyventojų kasdienybe.
Nauja informacija – džiaugsmo šaltinis
„Tu pasidarai atsakingas už tą, su kuriuo susibičuliuoji“
(Antoine de Saint-Exupery)
Žmogaus smegenims nauja informacija – nepakeičiamas teigiamų emocijų, o kai kada ir džiaugsmo šaltinis. Prisiminkime aforizmą: „Yra tik viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su kitu žmogumi“ (Antoine de Saint-Exupery). Jeigu apeliuosime į mokslišką bendravimo apibrėžimą, tai sužinosime, kad jis numato mažiausiai tris procesus: komunikaciją (pasikeitimą informacija), interakciją (veiksmų mainus) ir, pagaliau, percepciją (partnerio pažinimą ir jo supratimą). Tenka matyti pensininkus, neturinčius veiklos, praradusius norą bendrauti ir smalsumo poreikį. Prisiminkime Abrahamą Maslow, kuris troškimą žinoti, suprasti ir ištirti reiškinius priskyrė aukščiausiems žmogaus dvasiniams poreikiams. Tuo tarpu atsisakymas arba sąmoningas žingeidumo gesinimas veda ne tik prie asmenybės dvasinio augimo blokavimo, bet ir prie asmenybės degradacijos, įvairių senatvinių ligų.
Šių metų birželio 20 dieną Literatūros fakulteto narių apsilankymas Tremtinių namuose suteikė ir svečiams, ir šeimininkams daug naujų įspūdžių, spontaniškai kilo noras pasikeisti kūrybiniais atradimais, tremties prisiminimais. Baigiantis renginiui buvo nutarta, kad susitikimai su tremtinių namų globotiniais turėtų tapti gražia fakulteto tradicija.
Jonas Kirtiklis, Literatūros fakulteto dekanas
Ne akimis pamatėm – širdimi...
„Gerai matome tik širdimi“ (Bruno Ferrero)
Sinoptikai pranašavo lietingą dieną. Paėmiau net du lietsargius, susiruošusi keliauti su MČTAU literatais į Tremtinių namus. Vykome nepabūgę lietaus, kai kas su skaudamom kojom ar nugara, bet žvalia nuotaika, pasipuošę, su dovanomis. O, svarbiausia, kiekvienas su dalele savo širdies šilumos, skirta tiems, kuriems jos taip trūksta...
Tremtinių namų naujose administracijos patalpose mus draugiškai pasitikusi socialinė darbuotoja Asta Drobinaitė nuvedė į jaukią koplytėlę. Prie gražiai padengto stalo susėdom kartu su prijaučiančiais literatams tremtiniais. Astai pasigyriau, kad tarp mūsų yra literatė Vilija Jurėnienė, kuriai greit sueis 98 metai. Ji atsakė, kad tarp globos namų gyventojų yra Jadvyga Jakeliūnienė, kuriai vasario mėnesį sueis 100 metų. Greit užsimezgė bendravimas, pasklido maloni nuotaika. Šalia manęs sėdėjo Sibiro barako kaimynė Janina Kuodzevičiūtė-Markevičienė. Taip ir stojo prieš akis tas Sibiro barakas, prisiminiau jo gyventojus... Perskaičiau savo eiles apie tremtį.
Nepaprastai jausmingos, jautrios Janinos eilės apie Tėviškę. Mūsų poetės – Erminija, Edvarda Gecevičienė irgi turėjo kuo pasidalinti. Bronislava Nainienė sukūrė eiles šiam susitikimui. Dekanas Jonas Kirtiklis ir prisiminė Sibirą, ir perskaitė iš mini rašinių ciklo „Sibiro klasiokai“ kūrinėlį „Romantinių jausmų prabudimas“.
Vitalijus Staugaitis 1941 metais, 14-kos metų, su šeima buvo ištremtas prie Lenos upės žiočių. Jis įdomiai ir vaizdžiai pasidalino įspūdžiais iš tos kelionės. 1989 metais, po 37 metų, Vitalijus kartu su pirmos ekspedicijos dalyviais „Misija Sibiras“ vyko į Sibirą, į tas pačias tremties vietas. Jo dėdė, vyskupas Justinas Staugaitis, buvo Nepriklausomybės akto signataras, svarbus valstybės veikėjas, daugkartinis Seimo vicepirmininkas. Kaip Vitalijus sakė, kas taps pirmuoju Lietuvos Respublikos prezidentu, buvo svarstoma tarp jo dėdės ir Antano Smetonos. Sprendimą nulėmė tai, kad dėdės buvo menkesnis išsilavinimas – Seinų seminarija, tuo tarpu A. Smetonos – Sankt Peterburgo akademija.
Tremtinė Milda Andrijauskienė su tremtinėmis Aldona Poškūriūte, Nijole Pliuškiene, Jadvyga Jakeliūniene ir dar keliais vyrukais traukė dainą po dainos. Vieną iš jų užbaigdami:
Nepamirškim ir česnako,
Kad neliktų ruskio kvapo.
Pasodinkim ir citriną,
Kad gyvuotų Ukraina!
Laikas neprailgo, norėjosi dar kartu pabūti... Prieš išeinant kai kas panoro pažiūrėti, kaip tremtiniai įsikūrę. Dauguma gyvena vienutėse. Džiaugiasi, kad maitina gerai, visada gali pasirinkti iš dviejų patiekalų, kas nori – gali patys gamintis. Dieną naktį budi seselės, kam reikia, darbuotojai padeda apsiprausti – nemokamai visos reikiamos priemonės (muilas, šampūnas, kremai, įklotai...). Jie užimti, yra literatūros būrelis, dainavimo, šachmatų ir šaškių, kepimo-virimo, karpymo ir dekoravimo, dėlionių būreliai, grupinė kasdieninė mankšta, gali minti dviratį ir t.t. Gyvena draugiškai, bendraudami užsiėmimuose, valgykloje, gražiame parke, o kas gali, tai nueina ir prie šalia esančios Neries upės. Daugumą dar aplanko gimines. Bet... yra tokių gyventojų, kurie nebeturi šeimos, arba visi giminės užsienyje, jiems tokie susitikimai, kaip pasakė viena iš jų, yra Dievo dovana! Skyrėmės supratę, kokie mes reikalingi, prižadėję, kad vėl apsilankysime.
Mums atėjus į autobuso stotelę, neužilgo pasirodė Aldona. Pradžioje stoviniavo tolėliau. Buvo graudu... Ačiū Dievui, išdrįso ir atėjo pas mus! Apspitom ją. Sužinojom, kad ji vieniša, gyvenimas taip susiklostė, kad nesukūrė šeimos, tad beveik niekas jos nelanko... Susigraudinusios, Vilija ir Irena Šeputienė išsitraukė savo knygas ir jai padovanojo. Tiesa, Erminija padovanojo savo knygą Mildai, Leopoldas Stanevičius ir aš – bibliotekai (atvežiau tremtinio V. Miliausko knygą „Laisvės šviesa“). Mums belaukiant autobuso, atbėgo su gėrimu ir stiklinėm tremtinė Nijolė, pamačiusi pro langą, kad stovime saulėje. Ne akimis pamatė – širdimi...
Ačiū socialinei darbuotojai gerb. Astai! Sakoma, kad žmogus laimingas, kai neša laimę kitiems... Tad būk laiminga! Ačiū Tremtinių namų mieliems nariams, mus taip nuoširdžiai priėmusiems. Iki pasimatymo!
Kristina Danutė Sadauskienė, Literatūros fakulteto seniūnė
Autorių nuotraukos
