Neseniai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi Prezidento dekretu apdovanota dr. Zita Žebrauskienė atvira: ją kasdien motyvuoja meilė žmogui. Šiuo metu ji vadovauja Vilniuje įsikūrusiam Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetui ir yra Lietuvos trečiojo amžiaus universitetų asociacijos prezidentė.
Interviu Z. Žebrauskienė papasakojo apie Lietuvos senjorų problemas – kovą su vienatve, veiklumo stygių ir valdžios požiūrį į vyresniąją kartą.
- Kuo šiandien gyvena universitetas ir jo bendruomenė?
- Neseniai įkūrėme Nacionalinę trečiojo amžiaus universitetų asociaciją, tapau jos prezidente. Vienijame 52 šalies trečiojo amžiaus universitetus. Medardo Čoboto universitetas yra pirmasis ir didžiausias, turime 2 tūkstančius klausytojų, o visoje šalyje jų yra per 14 tūkstančių.
Mūsų universitetas įkurtas 1995-aisiais, skaičiuojame 29-uosius mokslo metus. Universiteto įkūrėjas yra gerontologas, gydytojas, Nepriklausomybės Akto signataras Medardas Čobotas. Jis sakė – mokytis ir mylėti niekada nevėlu. Senatvė nėra liga, ją reikia nugalėti. Mes sakome, kad pasenti gali kiekvienas, bet nugalėti senatvę gali ne visi. Aš visą laiką sakau jaunimui: mes tokie kaip jūs tikrai nebebūsim, bet jūs būsite tokie kaip mes, todėl turite įsiklausyti į mus.
Norime, kad Seimas išgirstų mus, organizuosime konferenciją, kad galėtume diskutuoti apie mūsų uždavinius, veiklą, užsibrėžtus ir pasiektus tikslus. Siekiame finansinio ir juridinio statuso universitetui, norime supratimo, kad esame ne institucija, o unikalus reiškinys, sujungiantis didžiulį skaičių žmonių, turinčių patirties, galinčių būti naudingi. Seimo valdybos nutartimi yra patvirtinta darbo grupė, kuri rengia programą dėl mūsų statuso pripažinimo ir finansavimo.
Daug jėgų reikėjo, kad gautume patalpas, į kurias neseniai įsikėlėme, didžiausia bėda, kad nėra valstybės požiūrio, jie nesupranta, kas mes. Yra daugybė Europos Sąjungos lygio dokumentų apie mokymąsi visą gyvenimą, aktyvų senėjimą, tačiau tai veikia tik popieriuje, o ne realiame gyvenime. Nors veikiame nuo 1995 metų, mažai kas pajudėjo, net savo patalpų neturėjome, buvome nuolat mėtomi. Ankstesnės vyriausybės darbo metu išsikovojome dabartines patalpas Studentų gatvėje, buvusiose Edukologijos universiteto patalpose. Žiemą brangiai mokame už patalpas, nors mūsų niekas nefinansuoja, išsilaikome iš nario mokesčio.
- Lengva ar sunku egzistuoti valstybėje, kurioje švietimas nustumtas į užribį, o senjorai dažnai „nurašomi“?
- Valdžia labai ilgą laiką nesupranta mūsų. Jos ir visuomenės požiūris į senjorą yra dvilypis. Aš nesutinku su viešai rodomu senjoro įvaizdžiu. Apgautas, užguitas, sulinkęs, gyvenantis skurde, rankose su „Maltiečių“ sriubos indeliu. Tai tikrai nedominuoja, bet mes tai formuojame, dėl to atsiranda blogėjanti emocinė ir psichologinė būsena. Mes būname direktoriai, mokytojai, ir staiga visi išeiname į pensiją – vieną rytą atsikeli, supranti, kad tu niekam nereikalingas, ir pasidaro labai bloga.
Labai negera žmogui jaustis nereikalingam, nesuprastam, ir tai, kad jis jaučiasi niekam nereikalingas, dažnam nedrąsu pasakyti. Nesinori būti vadinamam pensininku, dažnai vartojamas žodis „senjorai“, tačiau atsiranda tokių, kurie sako: nenoriu ir senjoras būti – noriu būti tas pats žmogus, kaip ir visada buvau.
Valdžia supriešina kartas, supriešina jaunimą su senjorais, mes norime kuo ilgiau išlikti visuomenėje. Yra įvairių projektų, kurių siekis – senjorus integruoti į visuomenę, man jie nesuprantami. Kas tuos senjorus iš visuomenės išbraukė? Mes esame visuomenės dalis, mūsų niekur integruoti nereikia. Mes norime būti reikalingi. Turime nepaprastai daug gyvenimiškos patirties.
Plačiau – naujienų portale bernardinai.lt.
Rasos Pakalkienės nuotrauka
