Iš širdies, ne iš reikalo. Taip galima pavadinti gruodžio 5-osios MČTAU Turizmo fakulteto renginį, skirtą pradžiai projekto „Žemaitija – istorinis Europos kraštas“, diktuosiančio naujas kelionių kryptis ir atradimus jau kitiems metams. Pirmasis projekto renginys „Simonas Daukantas – iškilus Žemaitijos sūnus“, vykęs Vilniaus įgulos karininkų ramovėje, buvo skirtas Simono Daukanto 230-osioms gimimo metinėms.
Projekto sumanytoja fakulteto prodekanė Albina Varanauskienė, įvardindama Žemaitijos krašto istorijos ir žemaičių savitumą, pradėjo renginį, savomis patirtimis palydėdama pakomentavo Vilniaus žemaičių kultūros draugijos pirmininko Bonifacijaus Vengalio parengtą vaizdo įrašą apie svarbiausius Žemaitijos rajonų turistinius objektus, pakvietė švęsti ir užleido sceną Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos mokiniams ir pedagogams.
Prie scenos – gimnazijoje parengta kilnojamoji paroda - ekspozicija „Simonas Daukantas – laikas ir asmenybė“.
Istorijos mokytojo eksperto, prof. Deimanto Karvelio pranešimas – jautrus pasikalbėjimas ne tik apie Simono Daukanto nuveiktus darbus, taip svarbius mūsų kraštui ir kalbai. Mokytojas sakė, gūdžiame XIX a., kai lietuvybė atsidūrė ant pražūties slenksčio, buvę trys didžiavyriai – Simonas Daukantas, Motiejus Valančius ir Jonas Basanavičius. Pastarieji turėjo bendraminčių, o S. Daukantas buvo vienas. Vienas džiūdamas Peterburgo ar Rygos archyvuose, vienas lietuviškai rašydamas knygas ir galvodamas apie savo kraštą ir jo žmones. „Norėjau vėl mano raštu parodyti neprieteliams Lietuvos ir Žemaičių kalbos, jog kiekvienas norįs gali rašyti lietuviškai, jei turi spėko, lygia dalia kaip ir kita išdailinta jau kalba“, – rašė S. Daukantas. Ar daug mumyse Daukanto, ar esame Daukanto šaknies? Klausė mokytojas, skatindamas neprarasti atminties ir noro žinoti.
Niekada nebus per daug pasitarnauta Simonui Daukantui, galvojau žiūrėdama gimnazistų literatūrinę-meninę kompoziciją „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“. Spektaklyje kartu su Simoną Daukantą lydinčiais juodvarniais kėlėmės į gimtuosius Kalvius, Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokyklą, Vilnių ir studijas sostinėje, senato archyvus. Pažinome asmenybės spalvingumą ir jo ryžtą tautos gyvasčiai įkvėpti. Jaudinantis, įtaigus, išraiškingas spektaklis, kurį sukūrė mokytojai Danutė Pilypavičiūtė, Mindaugas Olbutas pagal R. Granausko, Just. Marcinkevičiaus kūrybą, S. Daukanto laiškus T. Narbutui. Ir bus kam pasitarnauti Simonui Daukantui, galvojau, kai spektaklio pabaigoje lyg priesaką kartu su gimnazistais skandavome Simono Daukanto vardą.
Fakulteto garbės dekanė Teodora Dilkienė perdavė gimnazijai MČTAU rektorės dr. Zitos Žebrauskienės padėką, padėkojo dekano vardu, o prodekanė Albina Varanauskienė apdovanojo gėlėmis ir dovanomis spektaklio kūrėjus. Iš širdies, ne iš reikalo.
Lilija Smalakienė
Vaclavo Svidinsko nuotraukos
