Anksčiau ar vėliau kiekvienas įžengiame į Amžinybės prieangį, kur mūsų laukia senatvė – tarsi visuotinis visų žmonių vienuolynas. Kaip jaučiamės, kaip išgyvename šį neišvengiamą gyvenimo tarpsnį? Mintimis apie atsėlinančią senatvę, jos grimasas ir šviesiąsias puses savo mintimis dalijasi Literatūros fakulteto klausytoja Nijolė Riaubaitė.
Pasak autorės, Amžinybės prieangyje nublanksta gyvenimo šurmulys: kitas ritmas, kiti interesai, sulėtėja gyvenimo tempas. Norai nesutampa su galimybėmis. Tenka atsisakyti įprastinių pomėgių, išvis daug ko, persiorientuoti ir priimti kitas gyvenimo taisykles.
Kita vertus, pasitraukęs nuo gyvenimo bruzdesio gali įsiklausyti į save, atsiranda daugiau laiko stebėti aplinką, gamtą, atkreipti dėmesį į tai, ko anksčiau nepastebėjai skubėdamas gyventi. Pagaliau randi savo vietą šiame pasaulyje!
„Apniukusią to vienuolyno Dabartį praskaidrina ir praturtina turininga aktyvaus gyvenimo Praeitis. Štai kur tie, visuotinio visų žmonių vienuolyno, gausios patirties paženklinti, slėpiningi lobiai! Belieka ištraukti juos į dienos šviesą ir dalintis“, – teigia N. Riaubaitė.
Nijolė Riaubaitė nemažai savo kūrinių yra paskelbusi Literatūros fakulteto klausytojų kūrybos rinktinėse, Senjoro užrašuose. Yra išleidusi savo autorines knygas „Pasaulio knygos puslapius besklaidant“, „Likimo vingiai“, keletą knygelių vaikams – „Vorai grobuonys“, „Stebuklingoji Raselė“, „Karalaitė civilizacija“.
Naujausia N. Riaubaitės novelė „Slėpiningi praeities lobiai“ – Senjoro užrašuose.
Literatūros fakulteto informacija
Asociatyvi pixabay.com nuotrauka
