Literatūros fakulteto klausytojų prieškalėdiniame susitikime gruodžio 14 d. buvo pasidalinta mintimis apie kiekvienam kūrėjui aktualų ir būtiną įkvėpimą bei aptarti kitų metų planai.
Vieną iš paskutiniųjų prieškalėdinių susitikimų – ketvirtadienių, fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis pasirūpino į mūsų adventiškai atpalaiduotas galvas įpūsti kūrybines kibirkštėles. Iš anksto buvo gautas įspėjimas – paruoškite akis ir ausis, nes kalba eis apie įkvėpimą. Taigi, kaip kas įmanydami ruošėmės mūšiui – kaip išsigelbėjimą puolėme vartalioti visažinį Googl-ą: „...ir kas per velns tas įkvėpimas yr...?“
Toli tam sausam visažiniam iki dekano sukoncentruotos ir vaizdingai paruoštos prezentacijos: nuo logiškai sudėliotų argumentų, per elementarią fiziologiją iki viską valdančios kūno chemijos: dopaminas, serotoninas, oksitocinas... Va, taip!
O dekanas mūsų įaudrintą fantaziją dar „paskanino“ momentais, kurie įkvėpdavo didžiuosius klasikus: nuo „supuvusių obuolių kvapo“ iki „virtuvinio peilio snaudžiant“.
Jau bekylančią paslaptingą įkvėpimo bangą, dekanui maloniai leidus, audrino auditorijos klausytojų paleidžiamos komentarų strėlės. Tiesą sakant, komentarai buvo šiek tiek išmušantys prelegentą iš jo nusiteikimo ir vis labiau lenkiantys į prošal bandančių praskristi kūrybos angelų glėbį, panašėjantį į intuicijos apkabinimą.
Audronė: „Suvokusi, kad mes – literatai nutilom, kažkaip visi susikaupę laukiame švenčių, bandžiau net Puškiną iškviesti į dvikovą, tik ne ką tepagelbėjo. Bet nieko nebūna šiaip sau, ogi su draugėmis aplankėme baletą, po to draugė savo namuose mums sugrojo „Turkų maršą“, padėkojome jai taure vyno ir atsisveikinome smagiu šokiu. Tą pačią naktį parašiau kokius 4-5 puslapius...“ Ne ką bepridursi, nežinai, žmogau, kur tą įkvėpimą sutiksi.
Bronislava: „Kaip smagu, kad šiandien taip šiltai ir įdomiai padiskutavome“.
O Lilija, ta, kuri su žaliu megztiniu, pažadėjo pakviesti uždegti likusias Advento sekmadienių žvakeles savo užrašytų minčių srautu.
Reziume: visi pasižadėjome (bent sau mintyse) pagal Nilsą Kristi – savo kūriniuose negailestingai nupjaustysime sausas šakas ir paliksime tik tai, kas kvėpuoja (pridurčiau – pilna krūtine).
Buvo aptarti kitų metų fakulteto veiklos planai ir visus pradžiugino šventiška paskutinio šiuose metuose susitikimo nuotaika.
„Gyvenimas yra kelionė, bet mums neduota keliauti vieniems. Jei mes susirandame bendraminčius, sustipriname savo emocinį, intelektualinį ir dvasinį augimą“.
Su tokia gera nuotaika ir išsiskirstėme iki kitų metų.
Lilija Šličienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Jono Kirtiklio ir Bronislavos Nainienės nuotraukos
