Poetų Mūzos, jų įkvėpimo šaltiniai – patys įvairiausi, netikėčiausi. Vienus įkvepia gamta, brangus Tėviškės kampelis, kitus – istorinis įvykis, prisiminimai, meilės jausmas. MČTAU literatės Erminijos Deviatnikovienės įkvėpimo šaltinis – Kosmosas, Žvaigždės, Pasaulio gelmių paslaptys ir Žmogaus bei Kosmoso sąsajos. Ši tema rado atgarsį šešiose literatės išleistose autorinėse poezijos knygose. Tai ir paskaitos, kurią Erminija viename iš kovo mėnesio užsiėmimų perskaitė savo kolegoms – Literatūros fakulteto lankytojams, tema. Pranešėjos mintis vaizdžiai iliustravo Meninio ugdymo fakulteto skaitovės, padeklamavusios poetės eilėraščius iš jos naujausio rinkinio „Lietaus upės“.
Erminija prisipažino, kad seniai domisi filosofų, mokslininkų, menininkų knygomis – jos praplečia akiratį ir duoda peno eilėraščiams. Todėl, skaitydama paskaitą, ji pateikė daug mokslo patvirtintų faktų, filosofų įžvalgų, citavo Niutoną, Einšteiną ir kitus pasaulio mokslininkus.
„Žmogus negyvena atskirai nuo kitų – esame vienos Žemės vaikai, o ji su mūsų Saulės sistema skrieja per Visatą – tam nėra pabaigos. Mes daugybinėje matricoje – visi Vienyje. Ir įdomiausia, kad tas Vienis (ar žvaigždė, ar žmogus, ar skruzdė) – visi sukurti iš dieviškosios dalelės, įvardytos raidėmis FI (1,618). Tai lyg plyta, iš kurios Dievas visa sutvėrė. Galima tai vadinti Dievu, Gamta, Kosmine jėga, bet ryškiausios asmenybės tikėjo Visatos protu“, – tokiomis mintimis buvo pradėta paskaita.
Jau prieš du milijonus metų žmogaus gentis turėjo savo dievus, bet nesuvokdami to pavidalo, to neįrėminimo kariauja vieni su kitais iki dabar – kieno dievai svarbesni. Bet iš tikrųjų – kiekviena religija skirtingai lipa į viršūnę, tačiau pasiekę mato ją vieną, ir nesvarbu, kokiu vardu pavadins.
O kas yra žvaigždė? – klausė Erminija. Ne paslaptis – mūsų Visata sensta, o žvaigždės, kaip ir žmonės, gimsta ir miršta. Į saulę tilptų milijonas žemių. Kai didžiulė žvaigždė baigia savo gyvenimą, ji susitraukia iki mažo miestelio dydžio – tai vadinama singuliarumu – tame taške nėra nei erdvės, nei laiko. Būdama nesuvokiamo tankio ir temperatūros žvaigždė sprogsta, paskleisdama po Visatą išsilydžiusius metalus, dujas, dulkes. Mirusi žvaigždė atneša naują gyvybę – formuojasi kitos žvaigždės.
Mums, kadangi esame Kosmoso dalis, žvaigždės pažeria dovanų, – juk Žemėje yra visa Mendelėjavo lentelė, o ir mūsų kraujyje – geležis, plaukuose – auksas... Mes esame žvaigždžių vaikai.
Išgirdome ir kitų įdomių minčių. Prieš du milijonus metų Homo erektus paliko Afiką ir pasklido po pasaulį. Mes ir dabar nesame baigtinis žmogus (Homo ultimus). Bet mes ir nesam tik molekulių krūva – mes jaučiame, planuojame, mylime, aukojame, kuriame. .. Ne kas kitas, o žmogus yra svarbiausias Kosmoso stebėtojas – jis įvardijo Laiką.
Esame jauna civilizacija, gyvename nuostabiausią Žemės laikotarpį – juk kada nors sudegs ir Žemė, užges ir Saulė.
„Nuo neatmenamų laikų žmonės stengiasi įminti paslaptis, palikti pėdsaką ir tikėti Kosmoso, Žemės ir Žmogaus nesibaigiančia baigtimi“, – teigė Erminija. Pajausti Visatos atspindį jos poezijoje padėjo Meninio ugdymo fakulteto skaitovės – Irena Rastenienė (skaitovų grupės vadovė), Laima Peciukonienė, Vaiva Laukaitienė, Audronė Girdzijauskienė, Marija Šerienė, Nijolė Gradauskienė, fakulteto dekanė Izabelė Bražiūnienė, perskaičiusios eilėraščius iš naujausios, šeštosios Erminijos knygos „Lietaus upės“.
Paklausę poetės eilėraščių, patikėjome, kad mes visi esame iš žvaigždžių, kad esame neatsiejami nuo Kosmoso, kad ne tik žvaigždės mirdamos atiduoda savo šviesą kitoms žvaigždėms, naujai Pradžiai. Patikėjome, kad kažkur Visatoje, Amžinybės bibliotekoje yra įrašytos mūsų mintys, darbai, planai, todėl Žmogus, palikdamas šį pasaulį, nemiršta, jo nueitas kelias yra kažkieno kito kelio tąsa.
Erminija atsinešė Laiko paliestą savo Mamos eilėraščių knygą ir perskaitė savo Mamai skirtą eilėraštį. Jau Mamai iškeliavus Amžinybėn ji sužinojo, kad Mama taip pat mylėjo žvaigždes! Štai iš kur – iš Kosmoso platybių – atkeliavo Erminijos potraukis tyrinėti Visatos gelmes, įminti Žmogaus būties paslaptis.
Erminija yra išleidusi kelias autorines poezijos knygas: „Šiaurės moterys“ (2008 m.), „Sakmė“ (2018 m.), „Mano gobelenai“ (2019 m.), „Runos“ (2020 m.), „Laiko medis“ (2021 m.). Pagal šešių jos eilėraščių tekstus dainas yra sukūrę A. Raudonikis, St. Liupkevičius ir kiti kompozitoriai.
Keliais eilėraščiais iš naujausio poezijos rinkinio „Lietaus upės“ (2023 m.) Erminija dalijasi Senjoro užrašuose.
Jadvyga Miniotaitė
Kristinos Sadauskienės nuotraukos
