Ne visi vyresniame amžiuje esame pakankamai stiprūs atlaikyti gyvenimo iššūkius, kai dėl sveikatos problemų nebegalime tęsti įprastų veiklų, kai netenkame artimų žmonių ar bičiulių. Todėl bendraminčių ir kitų poreikius suprantančių žmonių palaikymas - labai svarbus. MČTAU bendruomenėje pasiryžusių nuoširdžiu rūpesčiu ir bendravimu suteikti vilties, įkvėpti optimizmo tikrai yra - tai būrys savanorių, susitelkusių padėti kitiems.
Projekto „Trečiojo amžiaus universitetas aktyvaus senėjimo akademija“ savanoriškos pagalbos veiklos koordinatorė Monika Jakimavičienė.
Nacionalinė trečiojo amžiaus universitetų asociacija 2024-2025 metais įgyvendina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą „Trečiojo amžiaus universitetas aktyvaus senėjimo akademija“. Viena projekto krypčių – teikti savanorišką pagalbą buvusiems šalies TAU klausytojams, kurie dėl sveikatos ar kitų priežasčių jau nesilanko universitete. Projekte numatyta kasmet suteikti nenutrūkstamą savanorišką pagalbą ne mažiau negu 20 ligotų ar vienišų vyresnio amžiaus žmonių.
Projekto „Trečiojo amžiaus universitetas aktyvaus senėjimo akademija“ savanoriškos pagalbos veiklos koordinatorė Monika Jakimavičienė sakė, kad TAU klausytojams savanorystė nėra neatrasta žemė, nes pati Trečiojo amžiaus universiteto veikla paremta savanoriška veikla. O bendrystė, susiformavusi veiklose, neleidžia pamiršti vieniems kitų. Kovo mėnesį surengtame savanorių susirinkime aptarti projekto įgyvendinimo ypatumai, pasirašytos savanoriavimo sutartys.
Dalindamasis jautiesi laimingesnis
Savanorystė gali atskleisti žmogaus tikrumą, nes darai dėl kitų be materialios naudos ir tam skiri savo laiką, sakė M. Jakimavičienė, vardindama į projektą įsijungusius MČTAU klausytojus. Jų beveik trys dešimtys. O kiek dar nepasirašiusių savanorystės sutarčių, bet nuoširdžiai besirūpinančių silpnesniais bendraamžiais ir vyresniais. Tokie žmonės kuria gėrį aplink save.
Savitą ryšių su buvusiais MČTAU klausytojais patirtį turi Literatų fakulteto seniūnė Kristina Danutė Sadauskienė. Ji, rengdama naujų mokslo metų klausytojų sąrašus, neišbraukia buvusių klausytojų. K. D. Sadauskienė prisimena: dėl to pradžioje ją kankino abejonės, kad nusižengia formalumams, tačiau dabar tuo džiaugiasi. „Bendrose veiklose susidraugauji, o kai žmogus suserga ar negali ateiti, juk neišbrauki iš savo minčių“, - sakė K. D. Sadauskienė. Seniūnė visiems siunčia informaciją apie fakulteto veiklą, žinutes, dalinasi literatų kūryba. Tik sąraše yra išskirtinė grafa, kurioje jų užsiėmimų lankymas pažymėtas būtuoju laiku. Tai leidžia ir atitolusiam nuo aktyvios veiklos likti bendruomenėje. Vanda Lunienė jau ketverius metus nebelanko universiteto, bet, gaudama žinutes, sulaukdama skambučių, nesijaučia atskirta. Kai fakulteto bendruomenė sveikino su gimtadieniu Viliją Jurėnienę, Vanda prisijungė. Bronislava Nainienė - taip pat iš tų savanorių, kurie mielai palaiko ryšį su buvusiais klausytojais. Dangyra Berezovskaja jau seniai nebelanko, nauja fakulteto klausytoja Nijolė Menčinskienė jos net nepažinodama paskambino, sutarė susitikti, ryšys užsimezgė. Kartais bendrauti telefonu sukliudo fizinė negalia, bet išeitis visada atsiranda. Edvarda Gecevičienė paprašė Gražinos Boguslauskienės dukros tarpininkauti, Gražina labai apsidžiaugė nauja pažintimi ir bendryste. Seniūnė vardijo ne vieną pavyzdį, kai jau net ne Vilniuje gyvenančiam ryšys su buvusiais bendraminčiais labai svarbus. „Mūsų bendravimas nėra darbas, nėra formali pareiga, tai teikia džiaugsmo ir pačiam“, - sakė K. D. Sadauskienė.
Gerumas niekada nebūna tik į vieną pusę. Negalėdamas dalyvauti, bet viską žinantis apie fakultetą Jonas Ambrukaitis kuria savitą fakulteto metraštį.
Ypatingas mokėjimo dalintis pavyzdys yra MČTAU garbės narė Vilija Jurėnienė. Ji, pasirašydama savanoriavimo sutartį, nustebino kolegas, juk jai gerokai per devyniasdešimt. „Visada yra prasmė dalintis, kai bendrauju su buvusiu kolega Kazimieru Miškiniu, ar su šiuo metu kovojančiu su negalia po insulto Vaclovu Lyndo“, - sako Vilija, padovanojusi ir savo knygą, kurią žmona dabar sergančiam skaito.
Turizmo fakulteto „Bitučių“ grupės klausytoja Danguolė Bertašiūtė apie savanorystę kalba be patetikos: „Juk nenusisuksi, jei žmogui reikia pagalbos. O ir nežinau, kada man pačiai to gali prireikti.“ Ji rūpinasi negalios ištikta kaimyne: „Nesunku pietus viena lėkšte daugiau pagaminti ir nunešti. Neretai ir šiaip pagalbos pasišaukia“. Danguolė MČTAU veikloje nuo 2011-ųjų. Ji buvusi grupės seniūnė, todėl žino ir kolegas, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebėra aktyvūs klausytojai. Iš poros šimtų klausytojų aktyvių gal septynios dešimtys. Tačiau informacija dalinasi su visais. Ir apie renginius, ir apie išvykas. Neretai būna, kad ir prisijungia, kai gali. Taip Danguolė palaiko nuolatinį ryšį, žmonės nesijaučia atskirti nuo fakulteto veiklos. Būna ir patys paskambina, atsiprašo, kad negali būti aktyvūs ir prašo neišbraukti. „Jei žmogui tai svarbu, mane pasidalinimas tik džiugina, - sako Danguolė. - Kartais visai nedaug tereikia, kad diena šviesesne taptų. Tik žinoti, kad kažkam tu rūpi.“
„Galimybė realizuoti save būtina visiems žmonėms – tai užtikrina gyvenimo pilnatvę, padeda pajusti savo vertę, suteikia pasitenkinimą. Tai ir yra savanorystės prasmė. Tačiau mūsų visuomenėje dar trūksta teigiamo požiūrio į ją, dažniau žiūrima, kaip į išnaudojimą. O juk dalinimasis, dėmesys vienų kitiems kuria darną, kurią šviesą“, - sako MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė, taip pat pasirašiusi savanorystės sutartį. Ji priminė Motinos Teresės mintį: nedejuok, bet veik.
Senjorų savanorystė parodo, kad ir vyresni žmonės yra visaverčiai visuomenės nariai, ir jie gali būti naudingi kuriant harmoniją visuomenėje. O savanoriaudamas senjoras ir pats jaučiasi laimingesnis.
Anot rektorės, tos gerumo bangelės nors ir nuo vieno geranoriško poelgio, kaip nuo to vandenin įkritusio akmenuko, sukelia pozityvumo raibulius. Tai augina visuomenę, tai augina kiekvieną iš mūsų.
Lilija Smalakienė
Literatūros fakulteto (iš kairės) buvęs dekanas K. Miškinis, buvusi seniūnė T. Lašienė ir seniūnė K. D. Sadauskienė ir dekanas J. Kirtiklis.
Visada yra prasmė dalintis, sako Vilija Jurėnienė (pirma kairėje).
Danguolė Bertašiūtė visada pasidalina ne tik informacija, bet ir įspūdžiais.
Autorės ir K. D. Sadauskienės bei D. Bertašiūtės asmeninių archyvų nuotraukos
