MČTAU Muzikos fakulteto moterų choras „Varsa“ lankėsi specialiuose socialinės globos namuose „Tremtinių namai“. Važiuojant Nemenčinės plentu ir pasukus Turniškių link, Valakampių pušyne įsikūrę tie, kurie kažkada prievarta ir jėga buvo išvežti iš Lietuvos, kad niekada į ją nebegrįžtų. Bet jie grįžo, deja, tik nedidelė dalis. Pasiligoję, praradę artimus žmones ir gimtuosius namus, šilumą ir atjautą surado čia – Tremtinių namuose. Ir mes jiems dainavome...
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę buvo susirūpinta politinių kalinių, tremtinių bei jų šeimų grįžimu į Lietuvą. Tremtinių grįžimo fondo (įkurtas 1993 m.) pastangomis ir rūpesčiu buvo įkurti namai ir pastogė grįžtantiems į Lietuvą tremtiniams, kurie nebegalėjo savimi pasirūpinti.
Nevyriausybinių organizacijų, fondų ir ypač pasaulio lietuvių lėšomis ir pastangomis gražiame gamtos prieglobstyje dabar jie turi jaukius ir gražius namus, kurių salėje susirinko būrelis buvusių politinių kalinių ir tremtinių, ramiai leidžiančių savo gyvenimo rudenį: čia juos supa bendraminčiai, panašaus likimo žmonės. Jaukioje koplyčioje, kuri, kai reikia, virsta ir koncertų sale, mūsų dainų klausėsi būrys daug kentėjusių, bet nepalūžusių tautiečių. Nuoširdžius mūsų pranešėjos Danutės Šerniuvienės žodžius labai gražiai papildė Violetos Strazdienės perskaityti poezijos posmai. „Prie gintaro jūros, uždainuokim suėję į būrį“ – kartu su mumis niūniavo ne vienas salėje sėdintis senolis.
Pažadėjome dar sugrįžti ir atskraidinti į šiuos jaukius namus posmus ir dainas apie mūsų gimtąją šalelę.
