MČTAU Literatūros fakulteto lankytojai gegužės pirmąją svečiavosi pas Ireną Kubilienę, Lietuvos knygnešio draugijos steigėją ir vadovę, su kuria literatus sieja sena bičiulystė, ir jos žydinčiame sode surengė poezijos šventę.
Ar žiedų ir spalvų gausybei pavyks atverti mūsų širdis didesniam pasitikėjimui savimi ir pasauliu, inspiruos kūrybai, sušildys meilei...? Niekas iš Literatūros fakulteto klausytojų, susirinkę mielos Irenos žydinčiame sode, nekėlė sau tokio klausimo, neieškojo atsakymo. Bet ta krištolinės pavasario dienos paslaptinga galia nemačiom sukinėjosi aplinkui ir supo, ir kvepėjo, ir svaigino...
Nerimstanti kūrybiškų žmonių dvasia, susodinusi visus prie atsivežtų vaišių stalo, pavadino šią popietę žiedų apsuptyje „Poezijos pavasariu spalvotame sode“.
Pokalbį pradėjo Bronelė, kreipdamasi į kolegas ją sujaudinusiais prezidento Valdo Adamkaus žodžiais: „Čia ir dabar žvelgia į mus istorija. Mes nieko neatmetame, nes tai yra mūsų istorija, mūsų aušros ir sutemos, mūsų pergalių džiaugsmas ir pralaimėjimų kartėlis... Tačiau visų pirma ir visų lūpomis mes šloviname laisvę,... kuria mes norime pagrįsti visus savo darbus, visą savo kūrybą“ .
Šios prasmingos mintys visus nugramzdino į susikaupimą, pažadino nelengvus prisiminimus apie išgyventą jaunystę Sibire. Plaukė žodžiai, daugumai norėjosi išsakyti savo patirtus nelengvus išbandymus, tuo tarsi patvirtinant ištikimybę priesaikai „nė akimirkai neužmiršdami, kad laisvė yra kiekvieno ir visų..., kad kiekvieno gyvenimas gali būti tikrai laisvas, tiktai gerbiant kito gyvenimą, kito laisvę.“ (V. Adamkus)
Tačiau... Sode kvatojančios tulpės sugrąžino susirinkusius į poezijos šventę. Po rausvažiedės obels debesimi poetai skaitė savuosius kūrinius, o prijaučiantieji – jų gyvenimą lydinčias kitų poetų eiles: „...aš sėdžiu po šakom akacijos baltos, ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta, ir paukštis čiulbantis joj suka lizdą, ir skamba medyje melodija tyli, o aš klausau...ir groju, ir dainuoju su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju...“ ( H. Radauskas)
Juk poetų eilutėse užkoduoti išgyvenimai ir jausmai sugeba stebuklingu aidu atsiliepti ir klausytojų širdyse. O pasižvalgymas po žiedais mirgančią žemę užbūrė galutinai. Virš visko ir visų mėlynas tėviškės dangus sujungė skirtingas patirtis, išgyventus metus ir suvokimus turinčius žmones...
Užsimiršdami bendravome, juokėmės, vaišinomės ir būti kartu buvo paprasčiausiai smagu.
Tai ar atsivėrė mūsų širdys? Gal tokioje pavasariškai šėlstančioje gamtoje jos tiesiog neturėjo kitos išeities...
Lilija Šličienė, Literatūros fakulteto lankytoja
Kristinos Sadauskienės nuotraukos