Pažinti kraštą yra daug idėjų, bet kartais nustebina jų netikėtumas. Šiemet minima Žemaičių plento sukaktis įkvėpė Turizmo fakulteto prodekanę Albiną Varanauskienę suorganizuoti edukacinę kelionę „Senajam žemaičių plentui - 85 metai“. Kelionė – vienas iš projekto „Žemaitija – istorinis Europos kraštas“ renginių. Taigi liepos 9-10 dienomis pulkas turistų išvyko ieškoti senojo kelio istorijos ir dabarties, o išsukus iš kelio, dairytis, atrasti, pažinti. Dvi kelionės dienos padovanojo susitikimų su ypatingais Žemaitijos krašto žmonėmis, naujų žinių, nustebimų ir net pirmų bei paskutinių kartų.
Turizmo fakulteto keliautojai jau žino, jei kartu keliauja istorijos fakulteto dekanė dr. Vida Kniūraitė, kelionė bus pripildyta naujomis žiniomis, įdomiais faktais bei turiningais pasakojimais. Pirmasis sustojimas – Vievyje, kur keliautojus sutiko kelionės sumanytoja A. Varanauskienė, sutarusi, kad ankstyvą rytmetį būtų atvertas Lietuvos kelių muziejus, pasakojantis daugiau nei šimtmečio kelininkų veiklos istoriją ir modernių Lietuvos kelių tėvu vadinamo senojo Žemaičių plento, sujungusio Klaipėdą su laikinąja sostine vientisu keliu, istoriją. Pasirodo, kelias gali turėti ne tik istorinę, bet ir kultūrinę reikšmę - Žemaičių plento tiesimui įamžinti pastatytas Vytauto Košubos obeliskas „Perkūno žirgai“. Sustojome prie jo magistralės pradžioje įrengtoje apžvalgos aikštelėje ant Kauno Milikonių kalno, nuo kurio atsiveria vaizdas į Senamiestį ir Vilijampolę.
Akys dar nepavargusios nuo vaizdų, dairomės: pakeliui į Ariogalą nuo kapinių kalnelio jau daugiau kaip du šimtmečius geltonuoja nedidelė medinė Lesčių Dievo apvaizdos bažnyčia, vienas seniausių miestų Lietuvoje, už sostinę Vilnių senesnis net 70 metų Ariogala. Miestą per visą jo ilgį kerta senasis Žemaičių plentas. Išvykę iš Ariogalos Raseinių link, dideliu autobusu negalėjome pervažiuoti tiltu per Dubysą prie pasipriešinimą okupacijai simbolizuojančio kryžiaus, Gediminaičių stulpų, gėlo ir gaivaus vandens šaltinėlio. O perėję jį pėsčiomis, kelio darbininkų buvome patikinti, kad paskutinį kartą einame per tiltą, jis bus išardytas rekonstrukcijai. Tada pasidairymai Raseiniuose, palydėti ir įdomiomis dr. V. Kniūraitės surastomis versijomis apie Raseinių Magdę. Toliau Žemaičių plentu keliaujant – Viduklė, išgarsinta ne tik koldūnų. Jų ragavome. Čia ir A. Svarinsko skveras su neįprastu fontanu, ir šalia medinė Viduklės bažnyčia. Bažnyčioje susitikome su zakristijonu Jonu Kačiušiu, kurio gyvi prisiminimai apie čia kunigavusį kovotoją už tikinčiųjų teises monsinjorą Alfonsą Svarinską labai praturtino apsilankymą, o dovanotas medus pasaldino pietus.
Pagal planą - Nemakščiai. Po to sustojimas Kryžkalnyje prie memorialo Lietuvos partizanams. Kaltinėnuose svarbiausias architektūrinis akcentas - nauja mūrinė šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Apie netoliese gimusį Lietuvos prezidentą Aleksandrą Stulginskį – V. Kniūraitės pasakojimas. Užsukę į senąsiąs Kaltinėnų kapines, aplankėme Dionizo Poškos kapą, Kaltinėnų Dvasingumo parke – baltą „Tautos prisikėlimo kryžių“. Dvibokštė akmens mūro Laukuvos Šv. Kryžiaus
Atradimo bažnyčia su išlikusiais „art deco“ stiliaus tapybos fragmentais, šventoriuje palaidotas Šventojo Rašto vertėjas į lietuvių kalbą prelatas Antanas Rubšys. Padievyčio piliakalnio privažiuoti nepavyko, bet Rietave netrūko pojūčių ir akims, ir ausims. Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje pažintis su reikšminga Oginskių giminės istorija, gidės palydėti dairėmės, pro Rietavo dvaro parką sukome į Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią.
Palikę Rietavą sukome link Judrėnų, paskutinio pirmosios kelionės dienos taško. Bet dar diena nesibaigė, nes Dariškėse šalia Judrėnų, Stepono Dariaus tėviškėje, laukė įsimintinas vakaras. Nuoširdžių savo krašto patriotų, aviacijos muziejaus darbuotojų Mečislovo Raštikio ir Rimanto Rubio pasakojimai vertė ne tik sodybos ir Stepono Dariaus šeimos istorijos, bet ir „Lituanicos“ skrydžio puslapius. Judrėnų bendruomenės pirmininkės Vilijos Norvilienės nuoširdus rūpestis, žemaitiška vakarienė po senais sodybos medžiais ir nuotaikinga vakaronė išblaškė karštos kelionės dienos nuovargį. Nakvynė - bendruomenės namuose, kuriuose apsistoja ir Dariškėse rengiamų aviatorių renginių dalyviai. Savaitgalį čia bus didelis lakūnų suskridimas.
Jaukūs pusryčiai, kuriais pasirūpino bendruomenės aktyvas, Vilijos pasakojimas apie bendruomenę, pažintis su seniūnu Zigmantu Siminausku šv. Antano Paduviečio bažnyčioje pakėlė antrajai kelionės dienai.
Ir ši buvo intensyvi. Pro Balsėnus, Vasario 16-tosios akto signataro Jurgio Šaulio ir Kovo 11-osios signataro Kazimiero Antanavičiaus tėviškes, Veiviržėnus su Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia ir Lurdu - į Švėkšną. Švėkšnoje gidė Monika parodė ne tik aukščiausią dvibokštę, raudonų plytų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią bei XIX a. įkurtą grafų Pliaterių parką su įspūdinga liepų alėja, saulės laikrodžiu, Genovaitės vila, tvenkiniais ir skulptūromis, kartu su ja ėjome Švėksnos gatvėmis iki aikštės kalbėdamiesi apie miestą ir istoriją, gyvenimą ir žmones.
Pro Stemples, kur yra kito Vasario 16-osios akto signataro Kazimiero Šaulio gimtinė, kur gyveno poetas, istorikas Simonas Stanevičius. Per Kvėdarną, į Šilalę. Vos besutalpiname įspūdžius, bet kaip sakoma, tokį kelią atvažiavus norisi daugiau ir patirti. Gidės lydimi Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje grožimės medinėmis skulptūromis, langų vitražais, vaizduojančiais Viešpaties ir šventųjų gyvenimus. Vitražai paskelbti dailės paminklais. Nuoširdžiai mus sutinka kunigas ir pasižada atsakyti į visus klausimus. Šventoriuje iš tikinčiųjų suneštų lauko akmenų pastatytas Lurdas.
Be miesto negotikinės bažnyčios su daugiau nei šimtmečio senumo vargonais tarp rodomų turistams objektų - paminklas „Žuvusiems už Tėvynės Laisvę tremtyje ir kalėjimuose 1941-1990“, pirmosios Šilalės bažnyčios vieta, kur nuo 1533 m. stovėjo trys medinės Šilalės bažnyčios bei ketvirtoji – mūrinė, Paminklas Lietuvos partizanams, žuvusiems Šilalės rajone, Lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno „Lituanicos“ skrydžio 60–mečiui skirtas paminklas, „Laisvės šauklys” – pirmas Kovo 11-ajai skirtas paminklas Lietuvoje, Nepriklausomybės ąžuolas ir Vlado Statkevičiaus Šilalės krašto muziejus.
Atsipučiame pietaudami „Provincijos“ kavinėje ir važiuojame į Vytogalą, kito Atlanto nugalėtojo - Stasio Girėno gimtinę. Pasidairę memorialiniame muziejuje, pasiklausę istorijų prie „Lituanicos“ maketo, sukame į Upyną, kur susitinkame energingąją Reginą. Upyna - kaimas, bet Regina, pagrindinės mokyklos mokytoja, gidė savanorė, kuriai bažnyčios raktus patikėjo klebonas, kuri kraštotyrininko Klemenso Lovčiko įkurtame etnografiniame muziejuje pažįsta kiekvieną net mažiausią eksponatą, parodantį, kaip išmoningai vietos gyventojai lengvino darbus. Regina spėjo daug papasakoti apie Upyną, palydėjo į Girdiškes. Čia pasakojo ne tik apie Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčią ir unikalius nužievinto ąžuolo altorius, bet ir apie netoliese esančius Dionyzo Poškos Baublius, jų kūrėją ir kitus šio krašto ypatumus.
Vakarėja, ir mes pro Bijotus jau važiuojame Vilniaus link. Dvi dienos - kupinos žinomų, bet nepažinotų vietų, objektų, istorijų ir svarbiausia – žmonių. Surašiau visus mūsų aplankytus objektus, kad pajustumėte kelionės tempą. Kad ir kokių grožių matytų akys, kad ir kokių istorijų ar melodijų girdėtų ausys, supranti, kad didžiausia krašto vertybė yra žmogus. Ir tas, kas savo darbais, mokslais, žygiais ar kūryba įsirašė į istoriją, ir tas, kas kuria šiandieną, saugo praeitį, myli savo kraštą ir nuoširdžiai dalinasi. Ypatingi šioje kelionėje sutikti Žemaitijos žmonės, tokie kaip Vilija, Mėčislovas, Regina ir jų bendraminčiai. Ypatingi ir šią kelionę sugalvoję, ypatingi ir kelionėje dalyvavę, norintys geriau pažinti savo šalį. Todėl šios dvi dienos tapo dar prasmingesnės ir vertingesnės. Apie tai kalbėjo ir dalindamiesi patirtimis Turizmo fakulteto dekanas Arvydas Ivaškevičius, Bonifacas Vengalis, kiti keliautojai.
Lilija Smalakienė
Vaclavo Svidinsko ir Bonifaco Vengalio nuotraukos
