Vasaros stovyklą baigė MČTAU šokių studijos grupė „Emocija“. Išsiskyrė moterys iki rugsėjo. Aštuoniolika grupės šokėjų Alantoje, Molėtų rajone, praleido penkias dienas, kupinas ne tik pastangų reikalavusių aktyvių repeticijų, bet ir naujų įspūdžių bei smagaus bendravimo.
Nuo pirmųjų stovyklavimo valandų mokytasi naujo šokio. Įkvėpdama šokėjas studijos vadovė Valerija Stričkienė sakė, kad „Vienos valsas“ bus MČTAU šokių studijos dešimtmečio minėjimo simboliniu pasirodymu. Ir festivalyje Palangoje su juo pasirodytų.
Net nespėjusios įsikurti kambariuose grupės „Emocija“ moterys susirinko aptarti stovyklavimo reglamento, po to iš vadovės gausių įrašų archyvo rinkosi muziką, o pakeitusios kelionės apavą į šokių batelius stojo mokytis žingsnelių. Smagu suktis valso ritmu, tačiau vadovė vis bandė „išvaikyti“ tą smagumą, nes pramoginio šokio žingsniai skyrėsi nuo išmoktų šokant tautiškus šokius, o šokis trunka tik pusantros minutės. Tokį iššūkį ir bandė įveikti šokėjos visose repeticijose, nes tik vieną kitą kartą pakartojo anksčiau išmoktus šokius.
Nors šokiams buvo skirta nemažai laiko ir pastangų, vasaros dienos užteko ir kitiems maloniems dalykams. Kas mėgavosi grybavimu, kas ilsėjosi gamtos prieglobstyje. Kaip pasakojo grupės seniūnė Giedrė Urbanė, spėjo ir ežere pasimaudyti, ir Alantos dvaro parko pavėsiu pasimėgauti, ir Šv. Jokūbo bažnyčioje tyloje parymoti. Pasak Giedrės, ypatingu stovyklos įvykiu tapo ir naujokių „krikštynos“, kurių temą sugalvojo ir mūza tapo Valentina Mušinskaja. Terpsichorė – šokių ir muzikos mūza naujokėms paruošė įvairių užduočių: pereiti grakštumo ir koordinacijos kilimėlį, pašokti su įsivaizduojamu vyru. Renginiui vadovavo Virginija Sarnickienė. Seniūnė Giedrė kamantinėjo, kas naujokėms yra šokis ir koks kelias iki grupės. „Atestacinė komisija“ įvertino, ir grupės „Emocija“ tikrosiomis narėmis tapo Vita Gasperienė, Vida Tamulionienė, Irena Sabaliauskienė. Joms įteikti tai patvirtinantys diplomai, kuriuos padarė Elenutė Mozienė.
Šokis yra laimė, sielos daina, emocijų išraiška, tokius argumentus, paskatinusius ir į grupę „Emocija“ jungtis, minėjo šokėjos, atsakydamos į Giedrės klausimus. „Mums labai tinka mūsų grupės pavadinimas „Emocija“. Esame labai skirtingos, esame įvairiai emocingos, o šokis padeda mums viską sujungti ir sukurti ne tik bendrystę, bet ir pasirodymą žiūrovams, - sakė Giedrė, kuriai, kaip seniūnei, neretai tenka vienytojos vaidmuo. - Ir stovyklaudamos turėjome nuoširdžių pasikalbėjimų, atvirumo valandėlių.“ Nuoširdumo grupėje nestinga. Jos viena kitą jau išbandė ir ilgokoje kelionėje į Kroatiją. Iš „Emocijos“ tradicijų – gimtadienių minėjimai, mokslo metų užbaigimo paminėjimai, bendrystė festivaliuose. Jos domisi ir rūpinasi viena kita. Čia net besižiebiantys konfliktai užgęsta. Tokia yra bendro buvimo vertybė.
G. Urbanė dar užsiminė, kad galvojant apie būsimus pasirodymus reikia pasirūpinti ir nauju sceniniu įvaizdžiu. Naujam šokiui reikės kai ko ypatingesnio nei turimas garderobas.
Po intensyvių, bet smagių penkių dienų grupės šokėjos sakė, kad į namus grįžo su gera nuotaika ir kupinos teigiamų emocijų. O mintyse kartoja Elenos Jucienės sukurtą grupės dainą: „Mes „Emocijos“ – jausmingos,/ Mokam džiaugtis ir liūdėt./ Gerų norų mums nestinga,/ Visur norime suspėt./ Skuba laikas tartum vėjas,/ Nusinešdamas metus./ Mes močiutės – baltos fėjos/ Pasipusčiusios padus./Šokam, dūkstame kaip mokam,/ Visad šypsomės plačiai. /Sugebam improvizuoti, /Kai mums ploja nuoširdžiai.“
Lilija Smalakienė
Autorės ir Giedrės Urbanės nuotraukos
