Vasaros reportažas
Pralėkė birželis. Atskubėjo karščiu alsuojanti liepa, baigėsi karantino apribojimai. MČTAU šokių kolektyvas „Nonna Dance“ jau antrą vasarą susirinko stovykloje Alantoje. Ne pramogauti ir ilsėtis, o padirbėti, prisiminti jau išmoktus šokius ir išmokti naujų. Alantoje pirmą kartą po karantino turėjom progą ne tik susitikti ir pailsėti, bet ir paplušėti, ruošiant naujus ir repetuojant senus šokius būsimam respublikiniam renginiui „Senjorų šokių pynė“.
Apsigyvenome Alantos technologijos ir verslo kolegijos bendrabutyje. Stovykla šurmuliavo kaip bičių avilys. Atvyko vaikų kolektyvai mokytis gatvės šokių, žaisti šaškėmis. Kelias dienas vyko tarptautinis šaškių turnyras. Keldavomės septintą, bėgdavome prie tvenkinio pasimankštinti ir išsimaudyti. Repeticijos vyko po kelias valandas ryte ir po pietų. Kadangi oras vėsa nelepino, tai pertraukų metu vėsinomės tvenkinyje, vaikščiojome pavėsingais Alantos dvaro takeliais. Vakarais susėsdavome aptarti naujo šokio koncepciją.
Mūsų viešnagė sutapo su Mindaugo karūnavimo diena. Liepos 6 d. Lietuvos himną giedojom kartu su vaikais, o vakare – su Alantos bendruomene. Po to apžiūrėjome miestelį, vaišinomės dešrelėmis ir arbata. Alantos bendruomenė smalsavo, iš kur tiek viešnių atvyko. Pabendravome su miestelio seniūnu, papasakojom, ką veikiame stovykloj. Seniūnas mus pakvietė dalyvauti su programa liepos 24-ąją miestelio šventėje – Šv. Jokūbo atlaiduose. Visa bendruomenė ir mes giedojome Himną, ir po to kartu dainavome su Alantos ansambliu, sukome ratelius su miestelio bendruomenės žmonėmis. Pasivaišinome arbata, aplankėm restauruojamą medinę sinagogą, pasivaikščiojom po miestelį ir leidžiantis sutemoms grįžom į stovyklą.
Kitą vakarą dviem šokėjoms – Genutei ir Julijai buvo surengta krikštynų ceremonija (anksčiau tą padaryti trukdė besitęsiantis karantinas). Ceremonija vyko prie Virintos upelio, „naujokės“ buvo pakrikštytos jos vandeniu.
Ketvirtadienis – paskutinis šokių stovyklos vakaras. Prie puoduko žolelių arbatos su ledukais, žiūrėdamos šokių vadovės Valerijos filmuotą medžiagą, aptarėme repeticijų rezultatus. Gardžiavomės liepžiedžių, mėtų, čiobrelių, šalavijų, šaltmėčių, ramunėlių arbatomis, planavome, svajojome.
Penkios dienos stovykloje pralėkė nepastebimai, be galo daug įspūdžių, puikios gyvenimo ir repeticijų sąlygos. Repetavome ne tik mokykloje, bet ir Alantos dvaro rūmų menėje. Tai neapsakomas jausmas, atrodė, kad nusikėlėme į praėjusius šimtmečius ir valso žingsneliu sukamės iškilmingoje puotoje.
Grįžusios iš vasaros stovyklos šokėjos dar ilgai dalijosi savo įspūdžiais, emocijomis:
„Taip norisi pasidalinti savo geromis emocijomis, grįžus iš šokių vasaros stovyklos Alantoje. Smagu buvo susitikti visoms po aštuonių mėnesių nesimatymo, dar ir dar keletą kartų pasikartoti jau seniau šoktus šokius ir išmokti naujų. O ko verti mūsų vakaro pasisėdėjimai prie arbatos puodelio...“
„Smagu, kad esame ne tik vieno kolektyvo narės, bet ir draugės. Tokios išvykos mus suartina, geriau pažįstame viena kitą. Juk tai svarbu esant kolektyve“.
„Norim padėkoti savo vadovei Valerijai už laiką, praleistą Alantoje, už tai, kad kiekviena iš mūsų galėjome pasijusti svarbi ir reikalinga. Esame dėkingos už jos begalinę kantrybę ir toleranciją, kai ji vis kantriai aiškina ir rodo mums šiuos nuostabius šokio judesius ir žingsnelius. Stengiamės, bet ne visada pavyksta atkartoti. Kai pasiekiame rezultatų, džiaugiamės. Ačiū jai už tai“!
„Oi, stovykla! Kaip buvo smagu! Didžiausias džiaugsmas, kad parsivežėm „naujagimį“, t. y. naują, išmoktą ir ištobulintą šokį – nerealų „Vienos valsą“. Taip pat galutinai „atkalėm“ šokį „Čia čia“.
„Stovykla – puiki proga pasitikrinti savo motyvaciją ir galimybes. Geras jausmas, kai žinai, kad mašinos vairą laiko rami ir tvirta kolegės ranka, o salėje laukia rūpestinga, kantri ir uždeganti širdis. Būna momentų, kai nesiseka, ir tada pajunti draugišką petį“.
Nors visas penkias stovyklos dienas plieskė 30 ir daugiau laipsnių karštis, padirbėjom iš peties ir, regis, nenuvylėm nei vadovės, nei savęs.
Šokėjų vasaros stovykloje apsilankė MČTAU video mėnraščio „Gyvenimas nesibaigia“ kūrėjai – prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė ir universiteto metraštininkas Vytautas Vasiliauskas. Tikimės, kad repeticijų fragmentus išvysime artimiausiame mėnraščio numeryje.
„Nonna Dance“ kolektyvą stovykloje pakeitė antrosios grupės šokėjos, kurias po penkių dienų pakeis trečioji grupė. Linkime kolegėms gero poilsio, produktyvaus darbo ir gerų įspūdžių!
Dėkojame visoms „Nonna Dance“ šokėjoms ir vadovei Valerijai Stričkienei! Stovykla – smagus nuotykis. Lauksim kitos vasaros, kai vėl galėsim visos kartu šokti, maudytis ir ragauti nuostabias žolelių arbatas.
„Nonna Dance“ informacija
P. S. Paskutinę stovyklos dieną paaiškėjo, kad tarp mūsų yra ir galinčių eiliuoti. Šių „durnuškų“ autorė – mūsų kolegė Nijolė.
Mes ne nonos, ne senelės,
Jaunos, karštos mūs širdelės.
Mėgstame mes visos šokti,
Daug ką norime išmokti!
Pabėgam – kas nuo vienumos,
O kas – nuo rūpesčių namuos...
Nelieka ir minčių liūdnų –
Daug džiaugsmo gaunam dovanų !
O šokdina mus, beje,
Pati Stričkų Valerija!
Ji paguos kai nesiseks,
Arba bars – išmokti teks!
Jei labai nenukankins,
šokti gal ir išmokins!
Taigi, panos, duokim garo,
Kartais neblogai pavarom!
Šoksim, kiek jėgų turėsim,
Kai pasensim – pailsėsim.
Dar keletas „durnuškų“:
Plaukikėms:
Tos, kurios varlių nebijo,
Plaukė skint vandens lelijų!
Krikštytoms:
Baigės stabmeldžių dienelės,
esat krikštytos panelės!
Nonnoms:
Smarkios panos susirinko,
Sukos, net padlagos linko!
Aluntai:
Ten, kur teka Virinta,
Stovi miestas Alanta.
Čia aukštaičiai ūturiuoja,
Kantanti, laškoj nakvoja.
Jų kelalis iš Malėtų
Raitos, lyg užsupt narėtų.
Ačiū, ačiū, Alanta,
Lik svetinga ir karšta!!!
Asmeninio archyvo nuotraukos
