Ruduo. Pandemija tęsiasi. Kažkas nesiskiepija, net ir už 100 valdžios siūlomų eurų. Kažkas susirgo pasiskiepijęs. Dar kažkam nepavyko prisiskambinti į polikliniką. Ne visiems patinka ši valdžia. O ir pensija per maža. Priežasčių būti nepatenkintiems – daug. Bet mūsų universitete tokių nepatenkintų gyvenimu – mažuma. Neturime laiko pykti, dejuoti, skųstis – gyvenimo rudenį spalvos tokios gražios, kaip ir tie nuo medžių krintantys lapai, besiruošiantys amžinam miegui. Juk prieš nusileisdami ant žemės jie pajaučia šokio vėjyje svaigulį...
Nieko keisto, jei rudenį apninka liūdnesnės mintys. Artėja Vėlinės, o kartu su jomis aplanko prisiminimai, mintys apie gyvenimo prasmę. Ne tik gamta, bet ir siela apsisiaučia ilgesio rūbu.
Pasikalbėti su savimi, pamąstyti apie tai, kaip keistai „surėdytas“ šis pasaulis, kuriame praskrieji tarsi meteoras dangaus skliaute ir sudegi, – kviečia Literatūros fakulteto klausytoja Nijolė Riaubaitė, knygų „Likimo vingiai“, „Pasaulio knygos puslapius besklaidant“, knygelių vaikams – „Vorai grobuonys“, „Stebuklingoji Raselė“, „Karalaitė civilizacija“ ir kitų knygų autorė. Gal tikrai, kaip mąsto autorė, per trumpai gyvenam šiame pasaulyje arba per ilgai mokomės gyventi, ir nelieka laiko pasidžiaugti išminties perlais, kad visa tai, kas neretai pirkta gyvenimo kaina, likusiems – beverčiai dalykai. Paklauskime to savęs. Kiekvienas.
Nijolės Riaubaitės „Pokalbis su savimi“ – Senjoro užrašuose.
Jadvyga Miniotaitė
