Pirmąjį pasaulyje trečiojo amžiaus universitetą 1973 metais įkūrė Tulūzos universiteto prof. Pierre Vellas, jo veiklą tęsia sūnus prof. Francois Vellas. Prof. Pierre Vellas iniciatyva 1976 metais buvo įkurta Pasaulinė trečiojo amžiaus universitetų asociacija (AIUTA), kuri lig šiol jungia Europos ir viso pasaulio TAU bendrai veiklai, organizuoja konferencijas, seminarus, tobulinimosi kursus, dalijasi patirtimi, atlieka mokslinį tiriamąjį darbą.
2011 metais Tulūzos universiteto turizmo ekonomikos prof. Francois Vellas ketveriems metams buvo išrinktas AIUTA prezidentu. Naujasis prezidentas ir jo vadovaujama taryba, tęsdama sėkmingai pradėtą darbą, toliau rengia pasaulines konferencijas, kviečia įvairių valstybių TAU atstovus dalytis patirtimi, naujovėmis, iniciatyvomis, skatina universitetus dalyvauti moksliniuose projektuose.
2014 metais prof. Francois Vellas buvo perrinktas antrajai kadencijai. Šio laikotarpio uždaviniai yra konkretesni: prioritetu tampa naujų strategijų diegimas vyresniojo amžiaus žmonių mokymo ir mokymosi srityse. Siekdama šio tikslo, AIUTA vykdomoji taryba įkūrė Švietimo komitetą mokymosi visą gyvenimą programai tobulinti, Mokslo komitetą, atsakingą už mokslinius projektus. Pasirūpino, kad visi pasaulio trečiojo amžiaus universitetai, priklausantys šiai organizacijai, užmegztų glaudesnius ryšius vieni su kitais, su kitomis, vietinės ar pasaulinės reikšmės, organizacijomis ir kad kuo daugiau pasaulio universitetų jungtųsi bendrai veiklai ir siektų bendrų tikslų.
Šių metų gegužės 12–14 dienomis AIUTA sukvietė viso pasaulio trečiojo amžiaus universitetus dalyvauti konferencijoje „Trečiojo amžiaus universitetai: istorija ir vystymasis“. Į konferenciją, vykusią Reimso mieste, susirinko atstovai iš 20-ties šalių. AIUTA kartu su Reimso trečiojo amžiaus universitetu (IUTL), kuris šiais metais buvo atsakingas už konferencijos organizavimą, nusprendė sukviesti visus, norinčius ir turinčius ką papasakoti apie savo šalies trečiojo amžiaus universitetų veiklą, vystymąsi, naujoves ir sunkumus, naujas kryptis ir tolimesnius planus, pasidalyti patirtimi ir pasisemti naujų, novatoriškų idėjų. Dauguma konferencijos dalyvių jau yra tapę AIUTA nariais, o kiti pareiškė norą jungtis artimiausioje ateityje. Suprantama, ne visi gali prisijungti prie šios organizacijos, mokėti kasmetinį nario mokestį, kasmet dalyvauti pasaulinėse konferencijose, rengiamose vis kitose pasaulio valstybėse. Tai finansinių galimybių reikalas. Mes, būdami ne pelno siekianti organizacija, negaudami valstybės paramos, turime ribotas galimybes, bet galime džiaugtis, kad 1995 metais dr. Medardo Čoboto įkurtas Trečiojo amžiaus universitetas jau 20 metų sėkmingai dirba, teikia senjorams neįkainojamą galimybę gyventi oriai, turiningai ir sveikai, visapusiškai integruotis į aktyvaus gyvenimo procesą, jaustis svarbiems ir ugdyti jaunąją kartą, kad ši taip reikalinga institucija ateityje išliktų ir tobulėtų. Turime džiaugtis, kad yra tiek nuostabių, savanoriškai dirbančių, nesavanaudiškai besidalijančių savo erudicija ir žiniomis aukšto intelekto žmonių, kurių dėka gyvenimas tampa lengvesnis, skaidresnis ir pilnatviškas.
Šiais metais MČTAU nusprendė, jog pats laikas prisistatyti pasauliui ir parodyti, kad mes dirbame ne prasčiau, o gal net geriau. Kiekvienai šaliai, dalyvaujančiai konferencijoje, buvo skirta tik 15 minučių pristatyti savo universitetą, tad ribotas laikas neleido plačiau pakalbėti apie mūsų darbo specifiką, tačiau džiugu, kad mūsų universiteto veikla sudomino daug konferencijos dalyvių, o pats prezidentas pareiškė norą atvykti į Lietuvą.
MČTAU nuo veiklos pradžios dirba pagal britų modelį, bet turime savo stilių, kuriuo galime pelnytai didžiuotis. Man buvo malonu papasakoti apie mūsų Kultūros fakulteto naują šešerių metų programos modulį, trumpai pakalbėti apie sumaniai ir kūrybingai organizuotą, įdomią visų fakultetų veiklą, neįtikėtinai didelį senjorų norą tapti universiteto klausytojais, aktyvų MČTAU senjorų dalyvavimą fakultetų ir bendruose renginiuose, apie labai pasisekusius vietinius ir tarptautinius projektus, apie šiltą, draugišką ir glaudų visų Lietuvos trečiojo amžiaus universitetų bendradarbiavimą ir pasididžiuoti, jog mes vieningi ir mūsų daug, kad esame įkūrę Nacionalinę trečiojo amžiaus universitetų asociaciją, kuriai priklauso 40 Lietuvos TAU. Aišku, negalime lygintis su didžiosiomis pasaulio valstybėmis ir jų veiklos apimtimi, tačiau galime ir turime didžiuotis, nes mus gyrė, domėjosi, keitėsi kontaktiniais duomenimis ir reiškė norą bendrauti ir bendradarbiauti. Liublino TAU jau pasiūlė mūsų universitetui parašyti straipsnį apie senėjimą, apie praktinius šio amžiaus tarpsnio problemų sprendimus į Socialinių mokslų metraštį – tarptautinį mokslinį žurnalą, kurį leidžia Liublino katalikų universitetas.
Ilgoka kelionė, konferencijos intensyvumas, įtampa davė gražių vaisių: buvo smagu dalyvauti, išklausyti, pabendrauti, susipažinti, pasikeisti kontaktiniais duomenimis ir, aišku, pasidžiaugti, kad turime ką papasakoti ir mes – mažos, ilgą laiką okupuotos rytinės Baltijos valstybės senjorai, kad esame aktyvūs, energingi, linksmi, gyvenimu besidžiaugiantys, išmintingi. Čia verta prisiminti mano velionės mamos posakį: „Už marių jautis – trys skatikai.“ Kad ir kaip gražiai įsivaizduotume užsienio šalių trečiojo amžiaus universitetų veiklą, drąsiai galime teigti, kad ir mes mokame labai sumaniai ir apgalvotai, taupiai ir tvarkingai organizuoti gražius ir didelius renginius, kad didelis noras keliauti ir nepasotinamas smalsumas nuveda į tolimiausius pasaulio kampelius, kad mūsų dainų festivaliai pripildo sielas dainų melodingumo, kad rankų darbštumas ir minties kūrybiškumas įkvepia medžiagos gabalėliui gyvybę, kad senosios kalbos vartojimo virtuozai savo eilėmis net akmenį priverčia nusišypsoti, kad meistriškai, viražais sumegzti įvairiaspalviai siūlai sutviska visomis vaivorykštės spalvomis, kad nepakartojamas mūsų moterų gaminamo maisto skonis galėtų priverstų geriausius virėjus nuvarvinti seilę. Galime retsykiais važiuoti į svečias šalis, semtis idėjų, mokytis, tačiau namie puoškime vieni kitus jaukumu, sielų artumu, žmogiškąja šiluma, skleiskime nuoširdumą, puoselėkime norą bendrauti, išklausykime ir būkime išgirsti. Nesakykite, kad galime dar daugiau...
Su slaptu džiugesiu sakau, kad iš mūsų galėtų pasimokyti didelės, iš aukšto į mažesniąsias žvelgiančios, su pasididžiavimu apie save galvojančios ir kalbančios valstybės.
Aldona Rėksnienė, MČTAU prorektorė
