Šiais, 2022 metais, MČTAU Literatūros fakulteto garbės dekanas, vadovavęs šiam fakultetui 2015–2019 metais, Romualdas Šimkūnas išleido rinktinę „Po Tėviškės dangum“. Ši knyga – paminklas autoriaus gimtajam Tauragnų kraštui, šio krašto žmonėms, jų tarmei, gamtai. „Jaučiuosi laimingas, kad nepamiršau gimtojo krašto žmonių, tarmiškų žodžių, tekėjusių senelių ir tėvų lūpomis. Jeigu jie kalbėjo tarmiškai, manau, verta tuo pasidžiaugti, juk tarmė tokia pat tobula bendravimo priemonė kaip kiekviena kalbinė sistema“, – sako R. Šimkūnas. Mintimis apie R. Šimkūno naujausią knygą „Po Tėviškės dangum“ dalijasi fakulteto kolegos – prof. dr. Jonas Ambrukaitis, Irena Kubilienė, Vilija Jurėnienė, Nijolė Riaubaitė.
Malonu pasisvečiuoti po Tėviškės dangum
MČTAU Literatūros fakulteto 2022-ųjų kūrybos derlius dosnus: ką tik pasidžiaugėme Vilijos Jurėnienės „Vieno namo istorija“, pasigrožėjome Leopoldo Stanevičiaus, Er Minijos, Alfredo Naktinio, Nijolės Riaubaitės, kitų bičiulių naujomis knygomis, ir štai metus vainikuoja doc. dr. Romualdo Šimkūno kūrybos rinktinė „Po Tėviškės dangum“ ( LĮ „Kriventa“, 2022, 255 p.).
Po lakoniškos, bet įsimintinai informatyvios autoriaus pratarmės „Lazdos metams priartėjus“, vaizdingu, šiltu žodžiu Romualdo Šimkūno rinktinę pristato prof. Bonifacas Stundžia „Aukštaitijos pasakotojo rinktinę palydint“. Profesoriaus sudominti ir maloniai pakviesti keliaujame prie tos gaivios versmės, prie autoriaus minčių, jausmų, žinių šaltinio, iš kurio išteka 45 skaidrūs upeliai – 17 prisiminimais paremtų pasakojimų ir 28 gimtąja tarme parašyti esė.
Jau pačiu pirmuoju prisiminimų detalėmis prisodrintu tekstu „Pro langą – į jaunatvės erdves“ autorius prisistato kaip akylas gyvenimo stebėtojas ir pasakotojas, kuriam paklūsta meninės kalbos žodžio magija, spinduliuojanti meile artimui, gimtinės peizažo grožiui, pagarba kraštui, kuriame būta visko: „šviesos ir tamsos, įvykių ir nuotykių, kančios ir džiaugsmo, kur gamta suteikė žmogui ir žvirbleliui saugumą ir sotį“. Žvelgdamas į savo Tėviškės ežerus, miškus, kalnelius ar upelius, autorius atsidūsta: „Kas nors kartą regėjo tas gamtos grožybes, jas akimis bučiavo, su savo svajonėmis į padanges kilo, tas laimę patyrė, jo širdis ramybės jau neturės“. Apie tai ir Romualdo Šimkūno rinktinių tekstų knyga.
Su didele meile ir pagarba savo artimiesiems – Mamai, Tėvui, senelei Monikai – parašyti skyriai „Tėviškės sūpuoklėse“ ir „Sengalvėlės rūpesčiai“. Nors „jau prabėgo daugiau nei šimtmetis, kai Vyžių ūlyčioj (kaimavietėje) gimė, kulio (iškyšulio) viensėdyje gyveno laimingas šimtadarbis: žemdirbys ir miškininkas, kalvis, dailidė ir mūrininkas, medžiotojas ir bitininkas Antanas Šimkūnas su žmona Antanina“. Sūnus apie savo darbštuolį tėvą sako: „Reiškiu jam, saugojusiam mūsų vaikystės sapnus ir jaunystės svajones, nenykstančią pagarbą, meilę ir gilų dėkingumą“. Mamos, trijų sūnų motinos, paveikslas knygoje nutapytas itin švelniomis spalvomis. Toliau eidami Romualdo pramintais gyvenimo takais susipažįstame su močiute Monika Žilėniene, „gyvenusia miške pasiklydusiame Skroblaus kaimelyje“. Knygos autorius anūkas Romualdas sako: „močiutės, tos septynių vaikų motinos, šnekos apie jaunystę, darbus, džiaugsmus, netektis ir nutikimus man iki šiol aidi lyg upelių muzika ar krintančių lapų atodūsiai“. Močiutė Monika buvo unikali asmenybė, anot Romualdo, gamtos dukra, bet, deja, ir „gimtojo krašto paskutinė mohikanė“. Skyrius apie močiutę baigiamas lyg ir liūdna gaida: senolė, eidama šimtą antruosius metus, atsisveikina su šiuo pasauliu, tačiau tekstas spinduliuoja ne liūdesį, bet šviesą, subtilų gyvenimo grožį ir tikėjimą gerumu. Maža ištraukėlė: „Ilga vorele su Pagarba rudeninių lapų kilimais palydėjome močiutę, paraistės volungę Moniką Žilėnienę, į Ginučių kalnelio didžiąją tylą“. Anot Bonifaco Stundžios, Romualdą Šimkūną galima cituoti, atsivertus bet kurį jo rinktinės puslapį. Jo tekstas tiesiog kvėpuote kvėpuoja Tauragnų, Ignalinos krašto ežerų ir upių, lygumų ir kalvelių, Labanoro girių augalijos aromatu, skleisdamas ten gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių gerumo, išminties paslaptis. Tai jau ne išmoktas amatas, ne meistrystė, o talentas, ateinantis ne tik iš tėvų, bet ir, manau, iš pačių giliausių jo giminės šaknų. Romualdas Šimkūnas kaip rašytojas gamtininkas gali jaustis labai patogiai šalia tokių meninio žodžio meistrų, kaip: Leonardas Grudzinskas, Selemonas Paltanavičius ar Gediminas Isokas. Jo žodynas platus, vaizdas sodrus, kaip gamtos paslapčių žinovo, tekstas informatyvus. Pasakojimo tėkmė rami, be didesnių įmantrybių, bet gyva, kupina vaizdingų metaforų, palyginimų ir liaudiškos išminties. Keli palyginimų pavyzdžiai: „Trys sūnūs valgūs kaip antinai“, „Šimtus kalvėje padarytų pasagų sunešiojo arklys, drūtas kaip stumbras, vežęs medžius iš Ažvinčių girios“, „Po kojomis žėri prisirpusios bruknės kaip velniūkščio akys“. Atsiminimai aprėpia gana ilgą laikmetį – nuo prieškario žmonių gyvenimo kaime apmąstymo iki šių dienų. Knygoje randame dar vyresniosios kartos žmonių tiesiogiai patirtų ir pergyventų pokario vaizdų apie rezistencines kovas, apie trėmimus, „kolchozizaciją“ ir pan. Prisimenami Atgimimo, Sąjūdžio metai. Jaunimui tai jau – tėvų ir senelių istorija, mūsų kartai – gyva atmintis.
Nuotaikingų istorijų kupina, tėviškėnų tarme paporinta antroji knygos dalis „Kalba, įdėta į mano lūpas, arba būva, būva, kaip nebūva“.
R. Šimkūno per gyvenimą kurtų tekstų rinktinė skamba kaip darni melodija savo kraštui, tačiau ypač norisi pasidžiaugti skyriumi „Kol kelionių žibintas negęsta, duok ranką – eime ...“. Tai tikra, tariant autoriaus žodžiais, meilės juosta Gimtinei. Knygą prasmingai papildo gražūs Reginos Seredžiūtės-Mačienės karpinių ir paties knygos autoriaus, čia jau kaip kitos srities menininko – medžio drožėjo – kūrybinių darbų nuotraukos.
Malonu buvo pasisvečiuoti po mokslininko ir menininko Romualdo Šimkūno Tėviškės dangumi, lyg išmintingo gido vedžiojamam pakeliauti po jo viso gyvenimo meilę – Tauragnų kraštą. Ačiū jam už tą mielą kelionę. Pabaigai citata iš jo knygos: „...Tylus rytmetis, mėlynas dangus virš Uteno. Lygų ežero paviršių bučiuoja saulės spinduliai, o gaivus vėjelis, nešdamas su savimi vandens kvapą, šiurena nendrynus, plazdena medžių lapus, kelia aukštyn paukščio sparnus ir primena man: žmogau, kokiame gražiame Žemės kampelyje tu gimei.
Prof. dr. Jonas Ambrukaitis
Kalbėjimas ąžuolų kalba
Šią gegužę Jūsų fakultete kalbėdami apie Lietuviškosios spaudos kančių kelią, suvokėme, kad visi mes ištisais amžiais dėjome, dedame ir dėsime savosios Kalbos Namo Stogą – kad pasaulio audros jo nenuplėštų, kad užkariavimų lietūs nepermerktų ir nenuneštų į žuvusių kalbų kapinyną... Gražiai tada kalbėjome, o akimis glostėme naujai gimusias JŪSŲ knygas ir knygeles... Grįžusi atsiverčiau Romualdo knygą ir... nepatikėsite, kas vyko mano galvoje ir širdyje... Atminties klodai ėmė skleistis lyg palaima...
Pažįstu Romualdą jau ne vieną dešimtmetį – Kairėnuose Botanikos sode radau Jį statantį iškilų medžio paminklą Lietuvos vardo tūkstantmečiui, paskui mačiau apsikrovusį atvežtais ąžuolų kamienais – kažkas dar gims! Tai Jis parinko Perkūno trenksmu paženklintą ilgą ąžuolo kamieną net 52 raidėm (!) – tuometinis Botanikos sodo direktorius Evaldas Navys palaimino naują Botanikos sodo Draugų klubo idėją – atiduoti pagonišką pagarbą IV-V amžiaus Baltų kapinynui štai čia, dabartinio Botanikos sodo kalvelėje, ant kelių sankryžos su senu gandralizdžiu... Tai buvo 2001 rugsėjis – tada buvau to klubo prezidentė.
1999-aisiais Romualdas parinko ir išskaptavo Atminties ąžuolo stogastulpį mano Motinai Rokantiškėse, o 2010-ais mano vyrui Kairėnų kapinėse. Ir dar atitempė vos pakeliamą krepšį jūros nugludintų akmenėlių papėdėn – neveltui dabar paminklo pakraigėje jaukiai
peri zylės...
Gera buvo vėl rasti JĮ tarp kūryba gyvenančių žmonių! Skalsaus žodžio, dosnių rankų ir atviros aukštaičių širdies Žmogus – skaitai Jį ir negali atsidžiaugti ne tik dainingais žodžiais, bet ir gyvenimiška patirtimi, sukaupta tėvų ir protėvių. Kokia dovana yra gimtoji tarmė, kuri lyg apibrėžia tavo laimės ratą – priklausai ne tik arimams ir gandralizdžiams virš kraigų, ne tik sodui ir sodžiui, bet ir savosios genties kalbai – tarsi tik tada būsi suprastas ir priimtas, jei
kalbėsi savąja šnekta...
Ne taip jau paprasta skaityti Šimkūną! Jokių kalbos derinių ar klišių, kurios leistų tavo akims peršokti eilutes ar net puslapius – lyg jau žinotum ar nuspėtum kas bus pasakyta. Autoriaus kalbos sąskambiai stabdo akis ir įtempia vidinę klausą – kažkas nauja, negirdėta, nepalyginama ....
O ką jau besakyti apie aukštaitišką šnektą – visai neina akimis skaityti! Tada įsijungia vidinė klausa ir nejučiom imi tarti (ir išgirsti) tuos neregėtus žodžius – lyg bandytumei mėgautis naujo vyno skanskoniu – atsiprašau, šitaip galėtų sakyti stikliuko mėgėjas, man reikia kitų žodžių....
O tie kiti žodžiai man iškyla iš Vaikystės atminties – taigi, mano lopšį supo, o paskui iki savo mirties buvo mano kalbinta Grasilija Miškinaitė (taip radau mūsų dviaukščio Žaliakalnio namo registracijos knygoje įrašyta) – Miškinio nuo Užpalių dukra Grasilda ir jos sesuo
Veronika – abi likusios senmergėmis, davatkėlėmis, iki mirties paskutinį litą, rublį nešusios šv. Juozapo bažnyčion Vilijampolėje Kaune... Po karo gyvenome viename bute, perskirtame ilgu amerikono dėdės paliktu stalu. Pro pastalę vaikai landžiodavome vieni pas kitus. Tai štai, ta Grasutė (taip švelniai vadinome savo auklytę), buvo nuo Bikūnų ir Alaušo atvažiavusių Vilučių šeimos atžala, stojusi tarnauti (čia taip sakytų mano Močiutė nuo Vilkijos) pas Račkų. Per Pirmąjį pasaulinį karą, kai vokiečių frontas sudegino Račkaus namus Ariogaloje, Grasutė į Jekaterinoslavą (Dniprą) bėgo ir ant rankų nešė 1914 vasarą gimusią mano būsimą Mamą ir jos 5-metį broliuką. Iš Jekaterinoslavo mano seneliai grįžo neblogai prakutę – už uždirbtus ten pinigus nupirko prie Raudondvario sūnui 15 ha ūkį su padargais ir gyvuliais, savo žmonai namą Žaliakalnyje, o sau – mažą knygynėlį Kaune prie Katedros. Taip buvęs knygnešys vėl ėmėsi knygos – ne tik prekybos, bet ir leidybos. 1920 metais gauna jau Lietuvos valstybės leidimą prekiauti lietuviškomis knygomis, vadovėliais, paveikslais ir ...devocionalijomis... – gražios tai būta veiklos, džiaugiuosi, kad man pavyko ją atskleisti ir įrašyti į savo istoriją.
Kai skaitau Šimkūną, visa širdim imu ir apglėbiu Jo gerus darbus Tėviškei, lietuviškam žodžiui – vienintėlis liaudies skulptorius, sukūręs ąžuolo paminklą Nežinomam Knygnešiui! Aukštaitišką šnektą išlaikęs ir tebepuoselėjantis literatūrinio žodžio žmogus – laimė tokį
pažinti!
Irena Kubilienė
Paminklas Dievo užmirštam žemės kampeliui
Pasisakymą, skirtą Romualdo Šimkūno rinktinei „Po tėviškės dangum“, pradėsiu žodžiais, skirtais knygos autoriui, kurį gerokai seniau nei prieš dešimtmetį sutikau Trečiojo amžiaus universiteto Literatūros fakultete. Pasisekė. Esu tikra, kad pasisekė abiem. Abiem todėl, kad abu esame išėję į užtarnautą poilsį ir kad abu to užsitarnauto poilsio dienas paįvairiname papildoma veikla. Romualdas – droždamas ir rašydamas, o aš – tik rašydama. Abu ne tik atiduodame, bet ir gauname. Ir gauname daug daugiau, nei atiduodame. Abu esame tikrų tikriausi rytų aukštaičiai, kuriems neduok valgyti, bet leisk pakalbėti. Turėk kantrybės išklausyti, nesvarbu, kad tau neįdomu, svarbu, kad mums labai jau norsi kalbėti. Ačiū likimui, pasufleravusiam Trečiojo amžiaus universitetui mus supažindinti. Įžangos užteks.
Visos Romualdo Šimkūno knygos – tai akivaizdus įrodymas, kad mokslinės žinios, sukauptos studijų ir darbo metais, nenuėjo perniek. Išėjęs į užtarnautą poilsį sugebėjo jas panaudoti literatūrinei kūrybai, skirtai gimtosioms vietoms aprašyti. Apie drožybą nekalbėsiu, tai ne šios dienos tema.
Jau skaitydama autoriaus įžanginį žodį išradingu pavadinimu „Lazdos metams priartėjus“ sugrįžau į tą laiką, kai skaičiau jo anksčiau parašytas knygas, žinoma, išvaizdos atžvilgiu neprilygstančias šiai gražuolei.
Pastarąją, nors daug kuo primenančią ankstesniąsias, vis tiek skaičiau sulaikiusi kvapą, nes žodžiai jo gimtinei motinai žemei, miškams, laukams, upėms ir ežerams kaip varpo dūžiai skambėjo ne tik ausyse, bet ir širdyje. Skaičiau ir vis stabtelėdavau, kad pasigerėčiau netikėtu išradingu posakiu ar žodžių sąskambiu.
Nenuostabu, kad šios knygos redaktorius, autoriaus tėviškės kaimynas, lituanistas, profesorius Bonifacas Stundžia taip šiltai atsiliepia apie visą autoriaus kūrybą, ypač literatūrinę. Jo pasisakymas kupinas susižavėjimo ir pajautos Romualdo knygose aprašomoms abiejų gimtosioms vietoms, kuriose ne tik tyvuliavo ežerai, sruveno upės ir upeliai, ne tik augo medžiai, žydėjo raskilos ir ramunės, noko riešutai, bet ir kmynai kvepėjo, žemuogės sirpo ir tetervinų tuoktuvės skardeno miškus. Tai toks buvo, toks ir išliko šis žemės lopinėlis, pasikeitė tik jo šeimininkai. Viskas kaip toj dainoj: „ir muzika ta pati, ir muzikantai tie patys, tik šokėjai kiti“.
Knyga pradedama apsakymu „Gimtosios šalies slėpiniai“. Tai lyg įžanga į būsimą ilgą pasakojimą apie žmogų supančią aplinką, sudarytą iš nesuskaičiuojamos daugybės detalių kaip žemės grumstas, akmuo, išlaki pušis, šermukšnio uoga, ąžuolas, bebrai, vandens lašas, šerkšnas, girgždanti šulinio svirtis, žebenkštis, lydekaitė, prisirpusi žemuogė, varna, spanguolė, briedis, akivaras, senos kaimo kapinaitės, prinokusi rugio varpa, putojantis alus, vyšnyne uogaujantis varnėnas, vežėčios, karklynas, kantička, gėlėta motinos skarelė...
Skaitau ir jau su pirmaisiais puslapiais imu graudentis. Tas graudumas tiesiog užgniaužia gerklę ties 41 puslapiu „Sengalvėlės rūpesčiai“. Jau perskaičiusi pavadinimą suprantu, kad tai bus apie bobutę, tėvo ar motinos motiną. Ak tos mūsų „bobutės“, visų mūsų vaikų rojaus obuoliukai, gerumo ir šilumos įsikūnijimas, be kurių neužauga nė vienas vaikas. Cituoju Romualdą: „senolė, mūsų močiutė Monika Žilėnienė, gyvenusi miške, pasiklydusiame Skroblaus kaimelyje, (V.J. – korespondento) paklausta, ką valgo ir geria, kur sveikatos paslaptis visam gyvenimui“ tuomet kone šimtmetį atseikėjusi moteris atsakė, kad „kvėpuoja miško oru, valgo raugintus kopūstus, grikių košę, grybus, sūrius, geria raugintą sulą, pieną, valgo putinų uogas“, daug dirba ir ilgesingai sapnuoja pavasarių atėjimą. Meniu, pasakyčiau, ne toks ir prastas, jei dar lašinių ir duonos pridėtum, bet jo vieno sveikatai ir ilgaamžiškumui nepakanka. Reikia dar ilgesingų sapnų laukiant ne tik pavasarių, bet ir vasarų, ir rudenių.
Šiame apsakyme visas vienos moters gyvenimas su džiaugsmais, vargais, užaugintų vaikų likimais, kartais tragiškais, su anūkais ir proanūkiais, su jų mažais džiaugsmais ir jau paaugusių problemomis. Paperka posakiai apie savo sengalvėlę: „vieniša, kaip koplyčia“ arba „kaip paraistės volungė“. Romualdui Šimkūnui jo močiutė Monika – tai ir šventųjų paveikslas ant krikštasuolės, ir linamarkoje mirkstantis linas, ir pelynų kvapas. Viešpatie, tas pelynų kartumas! Ir aš jį gerai prisimenu, nes mano tėviškės padirvėse irgi augo pelynai.
Romualdui močiutė išsaugojo net nikolajinį dešimtuką, o iš šio pinigėlio išėjo du vestuviniai žiedai. Neatsimenu, kad ankstesnėse knygose jis būtų rašęs apie savo gimdytojų Antano ir Antaninos tėvus. Ko gero, dėl to ir užkibau už šio apsakymo, nes ši tema tarsi šventa komunija turi nuolatinį kampelį mano atmintyje taip, kaip Antrasis pasaulinis karas ir pokario metai. Įsivaizduoju, jog Monikai Žilėnienei – autoriaus močiutei tie metai irgi buvo atvira žaizda, kol amžinai neužmerkė akių ir neatgulė kaimo kapinaitėse. Šį skyrių skaitydama dar nenujaučiau, kad jaudinsiuos dar labiau, o labiausiai – skaitydama apsakymą „Bėda po vieną nevaikšto“. Skaitydama sugrįžau į laiką, kai valdžia per dieną keisdavosi tris kartus. Rytą ji apsireikšdavo prievolių rinkėjais, dieną – stribais, o naktį – miškiniais. Visų vienodai bijojom, nes jokios teisybės nebuvo. Ką kas norėjo, tą ir darė su beginkliu kaimo žmogumi. Juk ateiti ir išeiti nieko nereiškia, kai nesieja nepamelžta karvė, nepašertas arklys ar žviegiantis alkanas paršas, jau nekalbant apie šeimyną. Šventų nėra – ir vieni, ir kiti motinos pagimdyti, ir tėvynė visų ta pati, tik išsilavinimas, gyvenimo sąlygos ir likimai skirtingi. Todėl ir ėjo brolis prieš brolį. Neduok Dieve, dar kartą tą patį išgyventi.
Skaitydama randu apsakymą „Bičiulystės apraiškos“. Čia mane patraukė ne tik įdomūs posakiai, kaip „samanė – tetervino ašaros“, bet ir tai, kad autorius Žemės ūkio akademijoje klausėsi profesoriaus Jono Krikščiūno bitininkystės paskaitų. Šio profesoriaus stora, kolenkoro tamsiai žalios spalvos viršeliais knyga „Bitininkas“ mano vaikystėje, beje, iš viso vienintelė knyga ne tik mūsų namuose, bet ir visame kaime, įvyniota į laikraštinį popierių ir motinos-bitininkės skaitoma tik vasaros sekmadienių pavakariais, buvo padėta seklyčioje ant lentynos.
Apsakyme „Sielos namas ties Kauprinių akmeniu“ užtenka pastraipos, kuri buvo ankstesnėje knygoje: „Kad ir kaip pažintume kitus kraštus, gyventi be mažos gimtinės neįmanoma. Žmogus laimingas kol ją turi“. Arba „Laikas visus prisiminimus apie tėviškę savaip nudažys“. Tų prisiminimų mums visiems nesugrauš laiko rūdys, juos kaip akies vyzdį išsaugosim kaip mūsų motinos kraičio skryniose išsaugojo savo išaustas drobes tikėdamos, kad jų dar prireiks, juk gyvenimas ilgas, nenuspėjamas, ir viskas, kas tikra, turi išliekamąją vertę.
Ne tinginių būta Romualdo ir jo brolių Gedimino, Antano ir Mykolo: jie nevengė ne tik vyriško, bet ir moteriško darbo. Skaitau ir jaučiu gėdą, nes būdama jo metų išsisukinėjau netgi nuo moteriškų darbų, kurių mūsų namuose niekada netrūko. Eina sau, kaip tingėjau ir runkelius ravėti, ir karves melžti, ir duoną minkyti. Sakydavau, kad galvą skauda, kad rakštis į koją įlindo, kad sprandą naktį susuko, ir dar visko prisigalvodavau. Buvo daug maloniau kur nors įlindus su knyga pasėdėti. Dabar suprantu, kad man garbės tai nedarė. Motinos nesistengiau pavaduoti. Gal todėl jauna mirė, būdama 65-erių susirgo nepagydoma liga.
Šiame apsakyme autorius daug vietos skiria paukščiams čiulbuonėliams, iš kurių aš daugelio neatpažįstu. Įvairovė neišpasakyta. Mano žinojimas prasideda žvirbliu, o baigiasi gandru. Žinau dar šarką, varnėną, vanagą, zylę, lakštingalą, volungę ir pempę. Viskas. Baigdamas apie paukščius, autorius mane tiesiog apakino metaforomis, jų netikėtu sodrumu. Pavyzdžiui, man nuo vanago riksmo „išsilaksto viščiukai“, o jam „įskyla dangus“. Nušauk mane, tokio posakio nesugalvočiau. O apie gandrus jis prirašė visokiausių man negirdėtų legendų ir išsigalvojimų.
Iš šios knygos paaiškėja, kad Romualdo ne tik darbininko, bet ir muzikanto, netgi dainininko būta. Kai perskaičiau posmą dainuškos, kurią dainuodavo sėdėdamas ant akmens, net atsisėdau iš netikėtumo: „Aš nuėjau į vaistinę / nusipirkti sau nuodų. / Vaistininkas man pasakė / Nesinuodyk dėl mergų. Pasiutusiai gerai traukdavau, nuo mano dainų švelniai virpėdavo oras. Šitokių posmų nuščiuvę klausydavo medžiai, paukščiai, žvėrys“. Kurgi nesiklausys! Tokios smagios dainuškos nesu girdėjusi. Eina sau ir daina, ir dainininkas!
Nebe pirmą kartą skaitau autoriaus žodžius apie tėvus: „Džiaugiuosi tėvais, karo ir pokario metais išsaugojusiais nuo sulamdyto likimo, baisių nelaimių, kurias nešė pakelėse ir pakrūmėse kareivių išbarstyti sprogmenys, viliojantys daiktai, suteikiantys ne džiaugsmą, o mirtį“. Skaitau ir matau autoriaus vaizduojamas vietas, jaučiu jo išgyvenamus jausmus. O tam labai nedaug reikia, kad ir pastraipos iš apsakymo „Po mane pakerėjusias vietas“: „Miško takai, ypač grybaujant, į daugybę kilometrų skaičiuojami. Pavargsta kojos, gardžiau už medų pakvimpa sviestu užtepta, druskele pabarstyta duona ar sode nuskintas antaninis obuolys“. Ak, ta gimtinė, šventasis kampelis, kuriam skirti tokie sodrūs ir vaizdingi posakiai. Pavyzdžiui, „Prisirpusios bruknės, kaip velniūkščių akys“, arba „kur dėti šitokias grybų kalvarijas“, „maklinėju, brendu po šabakštynus“, „vakare katės kniaukimą, prašantį įleisti į pirkią“. Ne tik matau, bet ir jaučiu mūsų Rainį, besitrinantį apie kojas.
O vietovių pavadinimų skambumas, tarsi kaimiškos armonikos muzika: Čiočiai, Galuožeris, Šturtai, Raisčiagiris, Ažukryžės, Padranyčia, Mikuliškės, Laugaliai, Skroblai... Tiesiog be pabaigos. Kažkodėl nesugebu užbaigti savo recenzijos, nors jau pats laikas. Pabos klausytis: „klausytis galėtum čionykščio žmogaus, kol užges kaimo trobų žiburiai, galvotum, ko čia buvo daugiau – vargo ar džiaugsmo. Tokia jau kaimo žmonių dalia – tie patys darbai. Taip buvo vakar, šiandien, bus rytoj, poryt – šįmet, kitąmet: nuo priemenės slenksčio iki šulinio, daržinės, tvarto, daržo ir atgal. Suminta milijonai pėdų, gal daugiau“. Dieve dangaus karaliau, koks paprastumas ir kokia didybė kartu!
Baigsiu citata iš apsakymo „Kol kelionių žibintas negęsta, duok ranką, eime“. Čia autorius dalijasi įspūdžiais, kuriuos patyrė Egipte plaukdamas Nilo upe, grožėdamasis nuostabiais pakrančių vaizdais: „Nutolus nuo tėvynės atrodė, kad lakštingala čiulba lietuviškai: Jurgut, netruk, dalgį paplak, ratus patepk, arklius kinkyk, važiuok, važiuok... Į realybę grįžau, kai saulė savo paauksuotomis šukomis šukavo Nilo krantų tamsiai žalią žolę, medžius ir mano žilą galvą.“
Didelę šios knygos dalį užima tarmiškai parašyti tekstai. Nemažai jų jau buvau skaičiusi, todėl man jų turinys nebuvo toks aktualus, kaip žodynas.
Mūsų tėviškes skiria mažiau negu šimtas kilometrų, bet tarmiškai žodžiais tas atstumas žymiai didesnis. Gal todėl, kad mano tėviškė vos už gero kilometro nuo apskrities miesto, todėl ir tarmiškas žodynas arčiau bendrinės J. Jablonskio kalbos. Jam iki tarmiško Romualdo žodyno toli kaip iki mėnulio. Daugelis jo tarmiškų žodžių man primena senelius, nes tėvai kalbėjo jau kitaip, „poniškiau“, kaip sakydavo mano motinos tėvas Juozapas. Daugelis Romualdo žodyno žodžių man negirdėti, malonino ne tik akis, bet ir ausis, nes perskaičiusi negirdėtą žodį, dažnai ne tik suklusdavau, bet panorėdavau jį perskaityti balsu. Tarp kitko, visai neblogai šią knygą papildo ir kraštietės Reginos Seredžiūtės-Mačienės karpiniai.
Romualdo Šimkūno rinktinė „Po tėviškės dangum“ – tai granitinis paminklas Dievo užmirštam žemės kampeliui, jo gyvūnijai, augalijai, jo miškams, raistams, akmenims, upėms, upeliams ir ežerams, jo žvėrims, paukščiams ir žuvims.
Žmogaus čia lyg ir netrūksta, jis tik jaučiamas, kartais – nuspėjamas. Po kartą paminėti gimdytojai, broliai Gediminas, Antanas ir Mykolas, žmona Birutė, žentas Mindaugas. Kiek daugiau kartų paminėtas diedas Anupras, senmergės seserys Sicilija ir Alžbieta, keli kaimynai. Svarbiausi knygos veikėjai – tai aplinka, supanti ir lydinti žmogų nuo gimimo iki mirties.
Vilija Jurėnienė
Pajuskime, kaip gera po Tėviškės dangum
Iš karto turiu pasakyti, kad jau pradedant nuo Romualdo Šimkūno knygos pavadinimo „Po tėviškės dangum“, šis kūrinys man asocijuojasi su Daina. Čia nėra paprastų žodžių, čia kiekviena mintis apvilkta pačiu gražiausiu, ištaigingiausiu rūbu. Nesvarbu ar apie durų užraktą „nenusakomas jausmas pagauna senamadišku tėvo padarytu užraktu atidarius duris“, ar apie vyrus partizanus, kuriuos bėgančius nuo kitų ginkluotų vyrų, palydėjo „garmantis raudonas saulėlydžio srautas ir virš miško išlindęs, panašus į meškos galvą debesėlis“, ar apie „žaliomis kasomis pasidabinusias kalvas“. Visa sudėta į nuostabią Dainą.
Kartais, atsižvelgiant į kitus šalutinius aspektus, atsiliepimai būna gražesni už pačią aptariamą knygą, tačiau čia ne tas atvejis – prieš Romualdo talentą nublanksta bet koks žodis, epitetas, išsireiškimas. Tiksliau, gražiau išsireikšti neįmanoma, nors ir labai norėtųsi. Tai išjausta, meile savo gimtajam kraštui trykštanti Daina. Be didelės meilės tikrai negalėtų atsirasti tokių „taiklių žodinių nuotraukų“ (B. Stundžia), kaip smauktaliemenė skruzdėlė, balsamainė volungė, žaliasuknės eglės ir kt. Galima cituoti ir cituoti, gėrėtis ir gėrėtis...
Tačiau tiesiog reikia paimti į rankas gražiai išleistą, nuostabiais karpiniais papuoštą knygą „Po tėviškės dangum“ ir kartu su Romualdu įsilieti į tos nepaprastos, nepakartojamos Dainos melodiją, kuri kviečia ir neša ant savo sparnų pabūti po nepaprastu gimtosios Tėviškės dangum.
Skaitykime, grožėkimės, gėrėkimės, dainuokime ir visa siela pajuskime kaip gera po Tėviškės dangum!
Nijolė Riaubaitė
***
Dr. Romualdas Šimkūnas, MČTAU Literatūros fakulteto garbės dekanas, vadovavęs šiam fakultetui 2015–2019 metais, prozininkas, biologas, medžio drožėjas, Tauragnų krašto garbės pilietis yra parengęs ir publikavęs 50 mokslinių ir per 400 populiarių straipsnių, išleidęs daugiau nei dešimtį knygų mokslo ir kraštotyros temomis – „Atminties proskynos“, „Visur gerai – namie geriausia“, (Ne)paprastas istorijas“ ir kt.
