Ant mano stalo poetiškos sielos Dainės, Bronės Staskonytės eilėraščių rinktinė „Minčių žiedynuos“ – lyg ataskaita už Gyvenimą. Dabar vartau, vėl skaitau ir tariu: žmonės, juolab poetiškos sielos, kaip ir gėlės – švyti kiekvienas savaip. Tuo švytėjimu Pasaulis ir gražus...
Apdainuota gimtinė, mūsų miestai ir miesteliai, o vis tiek – „Pandėlys man – Paryžių Paryžius“.Skaitai ir stebiesi – kiek Jos aplankyta, pabuvota ir įsižiūrėta – tai ir suskamba Jos eilėse. Ir net be poezijai įprastų metaforų Jos eilės tampa dainingomis. Tą dainos ar giesmės ritmą suteikia pasikartojančios eilutės ar žodžiai lyg refreno (ar Dirigento) mostas.
Kai skaitai iš eilės Jos tekstus, suvoki vertybes, kuriomis grįsta mūsų meilė Gimtinei ir Tėvynei – ar tai būtų įbrista į mūsų kalbos ir knygos istorijos vingius, mitologiją ar tebeskambančius dainių vardus.
Pavadinčiau Ją Įvardijimo Daine, nes Ji sugeba pašaukti nuostabiausiais vardais net Žolynus! Kokiame dar žinyne sutiksi tiek pavadinimų vienam augalėliui. „Bičių duona, gegutės bliūdeliai – daugiametė žolė – bičkorys, laikrodėlis gegutės, varpelis, raudonoji Žiognagė pražys“, – lyg būtų pati apklaususi žolynų vardus per visas tarmes! Nesu sutikusi kitų poetų, taip botaniškai prakalbinusių ir apdainavusių paprasčiausias mūsų gėles ir žolynus. Gaila, kad mes dažnai pavėluojame tarti gerą žodį poetiškos sielos Žmogui. Kaip norėčiau sukviesti visus bičiulius į Sodą ir skaityti Jos eiles gėlėms – taip įsižiūrima ir pamatoma. Juolab, kad jau prieš 20 metų Poetės rašyta (ar ne apie Dievulio gražųjį sodą?):
Nepavargsiu, žinot nežinosiu –
Apie nuovargį nieko daugiau.
Nepavargus prie gražiojo sodo
Niekada neprieisiu – žinau.
Su gilia pagarba šviesaus atminimo poetiškos sielos Dainei.
Irena Kubilienė