Literatūros fakulteto klausytoja Audronė Stanislava Jagutytė-Andrijauskienė praėjusiais metais išleido pirmąją autorinę knygą „Palėpės radiniai“, kurioje atgaivina savo ir artimųjų prisiminimus apie šeimos protėvius, prieškario, karo ir pokario laikus, primena mūsų šventes, tradicijas, keliones ir aplankytas tolimas šalis. Rašyti autorę padrąsina Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Išeidami palikim kelią, kad žmonės juo vaikščiotų“.
Savo mintimis apie A. Andrijauskienės knygą „Palėpės radiniai“ dalijasi fakulteto kolegos – Erminija Deviatnikovienė, Vilija Jurėnienė, Kristina Sadauskienė, Nijolė Riaubaitė, padėkos žodį taria pati autorė.
Jautriausias palėpių raštas
Yra tokių žmonių, kurie apie procesą, žmogų, daiktą gali kalbėti ilgai ir vaizdžiai. Tokia yra ir Audronė, knygos „Palėpės radiniai“ autorė, turinti pasakotojos talentą ir dar tą pasakojimą apibarstanti humoru. Žinau, kad jos palėpėje labai daug medžiagos. Net gyvendama Amerikoje ir ten rašė. Į šią knygą sudėjo tik mažą dalelę savo slėpinių. Ir aš raginau Audronę leisti savo knygą, bet didžiausią dalį darbų nuveikė jos sūnus Audrius – gydytojas, dirbantis įvairiose šalyse. Dukra taip pat gydytoja, be to, turi žirgyną, to laiko visada trūksta, bet vaikai mamai skiria daug laiko. Audronės šeima – pavyzdinga. Sunkiau buvo ta knyga leidžiama, nes streikavo Audronės sveikata – ypač akys. Bet knyga išleista. Ji šviesi, patraukli, nes pati Audronė labai gero charakterio.
Knygą skaičiau keliskart ją dar formuojant. Apibendrindama noriu pasakyti – tai gražus, šviesus, jautrus pasakojimas apie save, savo gimines, savo gyvenimą. Gimusi Palangoje, įsimylėjus jūrą, Audronė turi daugybę privalumų.
Linkėjimas Audronei:
Audronės akyse
Mėlynas jūros kraštas.
Jos kalboje
Jautriausias palėpių raštas.
Tiek daug šviesos
Tavo skambiame balse.
Linkiu, kad visados
Rašytoja gyventų tavyje.
Laukiam naujų knygų!
Erminija Deviatnikovienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Juvelyriška gyvenimo santrauka – viso pasaulio senjorų Alfa ir Omega
Mano rankose – neįprasto formato mūsiškės Audronės Andrijauskienės knyga „Palėpės radiniai“. Knyga ilgai laukta, jos tikėjomės, nes atskiri apsakymai jau buvo spausdinti mūsų fakulteto rinktinėse „Minčių keliais“ ir „Vilties versmės“.
Turiu pripažinti, kad prie knygos formato ilgokai pratinausi, bet iki galo taip ir nesupratau, kodėl pasirinktas būtent toks. Čia jau kaip su meile – kiekvienam sava. Mano supratimu, knygai būtų nepakenkusi ir pastabi korektoriaus, nebūtinai redaktoriaus, akis. Man užkliuvo daugybė mažybinių ir maloninių žodžių. Jų galėjo būti mažiau.
Būsimą knygos turinį įsivaizdavau iš anksto, iš to, ką buvau skaičiusi. Mano įsivaizdavimas nepasitvirtino, nes jis smarkiai pasipildė naujais aspektais, apie kuriuos nebuvau girdėjusi. Ši nedidelės apimties knyga – tai tarsi žmogaus gyvenimo santrauka, rašoma juvelyrinėmis, laike šokinėjančiomis, pastraipomis. Į savo gyvenimą knygos autorė pažvelgė tarsi iš viršaus, tarsi iš skrendančio lėktuvo, stabtelėdama, kur jos gyvenimo linija vienaip ar kitaip paliesdavo jausmus, širdį ir atmintį.
Pradėsiu nuo įžangos, mane kaip reikiant nustebinusios įmantriais išvedžiojimais, komentarais ir paaiškinimais. Nuo įžangos įmantrumu neatsilieka ir pirmasis skyrius „Iš kur mūsų kojos dygę“. Šiame skyriuje puikuojasi net trijų Lietuvos intelektualų: rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės, literatūrologės Viktorijos Daujotytės ir kunigo Algirdo Toliato citatos. Skyrius, mano supratimu, skirtas sąvokos „tarpukario Lietuva“ apibūdinimui: „Pasakojimai apie mūsų giminės gyvenimą tuo laikotarpiu atspindi daugumos ūkininkų bei apskritai vidurinės visuomenės klasės gyvenimo ypatumus, laimės ir liūdesio akimirkas“.
Mano penkiolikmetės atmintyje ta „tarpukario Lietuva“ kiek kitokia nei knygos autorės aprašoma, nes gyvenome skirtinguose regionuose, kurie skyrėsi ne tik žemės derlingumu, bet ir galimybėmis derlių brangiau parduoti. Rygos turgus tam kraštui arkliu pasiekiamas. Bet autorės tėvai – valstybės tarnautojai, o senelis – pasiturintis ūkininkas, net dvidešimt keturių hektarų savininkas. Mano aplinkoje: tėvai vidutiniokai, kaimynai mažažemiai, netoli Utenos miestas, kuriame nemažai bedarbių, todėl valdžiai panegirikų niekas nežarstė, greičiau pakeiksnodavo. Tikriausiai, kiek besistengtum, vis tiek visiems geras nebūsi, o ir gėrybių maišas nėra bedugnis.
Nudžiugau pamačiusi vieno iš šio skyriaus rašinių pavadinimą „Kajetonas (mano senelis)“.
Pasijutau lyg būčiau sutikusi seną pažįstamą, paprastą, bet ne prastą Joniškio krašto žmogų dar iš pirmųjų Audronės rašinių. Neramaus žmogaus būta, nes norėdamas užsidirbti pinigų gyvenimo pradžiai, net Afrikoje atsidūrė. Nesuprantu, kodėl Afrikoje, o ne Amerikoje, Argentinoje, ar Brazilijoje. Nesu girdėjusi, kad kas nors ten būtų važiavęs uždarbiauti.
Grįžęs į gimtinę uždirbtus pinigus investavo ne tik į žemę būsimam ūkiui, kaip buvo įprasta, bet karčiamą netoli Joniškio bažnyčios, turgaus prieigose, nusipirko. Neprašovė, nes karčiama jo uždirbtus pinigus ko gero padvigubino. Dabar jau tvirtai atsistojo ant kojų savo Kelmučiuose – ir sodybą išsistatė, ir dukteris į mokslus išleido, mokytojomis tapo.
Juokiausi skaitydama, kaip šis grynuolis, atėjęs užkuriom į lenkuojančią, bajoriškų šaknų turinčią šeimą, ne tik žmoną, bet ir uošvius privertė kalbėti lietuviškai. Nieko sau „nekilmingas“ užkurys! Nors lenkiška „panaberija“ vis dėl to ir jo neaplenkė. To įrodymas – fotografija, kurioje trys jaunųjų poros. Tikri jaunieji – tik vyriausia dukros mokytoja Kazimiera su vyru, irgi mokytoju Jonu Miežiu. Knygos autorės seneliai Juzefa ir Kajetonas Petrauskai švenčia sidabrines, o senieji Ona ir Kazys Petrauskai – auksines. Vestuvės ir dar nemažo formato fotografija. Čia tai bent išmonė. Tokios nematytos ir negirdėtos vestuvės ko gero vienintelės visoje kaimiškoje Lietuvoje: „1928 metai. Joniškio bažnyčia išpuošta gėlėmis ir žalumynų girliandomis, skendi žvakių jūroje. Bažnyčia erdvi, bet sunkiai talpina smalsaujančius miestelėnus ir aplinkinių kaimų ūkininkus, suvažiavusius dalyvauti neeilinėse iškilmėse“.
Knygos skyrių apie Kajetoną Petrauską skaičiau įsijautusi ir dėmesingai, bet kažkodėl ilgėjausi ankstesniojo nesudėtingo, nuogo teksto apie šį Joniškio lygumų šviesuolį, gal net savotišką išsišokėlį, paperkantį tikėjimu, kad norint ir stengiantis nėra neįmanomo. Įsivaizduoju, kokia tai dovana jo anūkams ir proanūkiams, tiek esamiems, tiek būsimiems. Tiek apie autorės motinos Stasės Petrauskaitės- Jagutienės ištakas.
Tėvas Stasys Jagutis – tikras žemaitis iš Kretingos. Nesupratau, kokia buvo jo tėvų materialinė padėtis, nemanau, kad jie buvo turtingi, bet su vaikais jiems kaip reikiant pasisekė, nes net trys iš keturių jų atžalų, kaip tada buvo sakoma, išėjo į žmones. Sūnus karininkas, o dvi vyresniosios dukros mokytojos. Manau, karjeros siekiant jiems teko kaip reikiant pasistengti. Deja, šie prasimušę Magdalenos ir Nikodemo Jagučių vaikai tėvynėje neužsibuvo. Sūnus dar spėjo vesti ir susilaukti dukters, kurią pasitraukdamas į vakarus paliko vos trejų. Seserys mokytojos su savo šeimomis gyvenimus nugyveno Amerikoje, o Stasys – Australijoje. Nieko neįprasto penktojo dešimtmečio Lietuvos gyvenime. Antrasis pasaulinis karas vienaip ar kitaip nuskriaudė milijonus, sujaukdamas jų gyvenimus be jokio gailesčio.
Nemažai vietos „Palėpės radiniuose“ autorė skiria savo tėvams – mokytojai Stasei ir karininkui Stasiui Jagučiams. Jų pažinčiai, draugystei, vestuvėms ir tiems keliems metams, kartu nugyventiems įvairiose Lietuvos vietose, ilgiausiai, kiek supratau, Palangoje. Juoko verta vien istorija, kai nusivylus Joniškio klebono gobšumu, lengvuoju automobiliu tuoktis važiuota į Šiaulius. Lengvasis automobilis, pasirodęs Kelmučiuose, kad nuvežtų jaunuosius į Šiaulius, tada buvo tolygus privačiam lėktuvui šiandien. Gaila, bet tos prabangos ir laimės Stasei ir Stasiui Jagučiams turėjo užtekti visam likusiam gyvenimui. Tai net ne trupiniai, tai tiesiog trupinėliai. Vos kelios vasaros ir kelios žiemos, o jų trimetei dukrai beveik nulis, jeigu neskaityti tėvų vestuvinės nuotraukos: „Sena fotografija. Grakšti jaunoji baltame rūbe – tai mano mama. Šalia stovi pasitempęs ir meiliai besišypsantis husaras Stasys su paradine uniforma ir kardu prie šono“. Tik tiek likusiam dviejų moterų – žmonos ir dukters gyvenimui, akimirksniu subyrėjusiam į šukes be perspektyvos jas suklijuoti. Geležinė uždanga pakilo, kai autorės tėvas su šiuo pasauliu jau buvo atsisveikinęs. Mane „užkabino“ šio skyriaus pastraipa: „Bene prieš mirdama mama man pasakė labai įsimintinus žodžius: „Tavo tėvas mokėjo kasdienybę paversti švente. Jeigu taip iš naujo vėl būtų – vėl būtų Jis“. Supratau, kad Jo ilgesio nesugebėjo išstumti nei kasdienybė, nei pastangos užauginti ir nuo galimų pavojų apsaugoti vienturtę dukrą, nei rūpestis sena motina.
Būna ir taip. Būna ir kitaip. Visaip būna.
Įsivaizduoju, kiek jaudulio, širdperšos ir pastangų prireikė knygos autorei, kad savo vaikams, anūkams ir proanūkiams sukurtų jų niekada nematyto senelio ir prosenelio paveikslą, kurį ir pati lyg atsimena, lyg ir neatsimena. Šventos ir pagarbos vertos pastangos.
Ypatinga vieta šioje knygoje skirta autorės motinai, kuriai likimas lėmė ne tik vienai užauginti dukrą, bet ir sena motina pasirūpinti. Tvirtos, valingos ir sumanios moters būta, nes sugebėjo ne tik savo šeimos buitimi pasirūpinti, bet ir nuo galimos tremties, kuri kaip Damoklo kardas kabojo virš galvų, išsaugoti. Mano dėmesį patraukė viena smulkmena, susijusi su šios moters ryžtingumu. Tai siuvimo mašina „Singer“, įsigyta išmokėtinai, ne tik išvaizdi, nes įmontuota į spintelę, bet ir brangi. Palangoje gyvenant ir vos spėjus pasidžiaugti pirkiniu kilo gaisras. Gelbėjantis nuo gaisro teko gerokai pavargti, kad šį turtą pati viena išneštų iš namų ir kuo toliau nuo jų nutemptų.
Siuvamoji mašina „Singer“, tik be spintelės, puikavosi ir mano tėviškėje, o ja atsigrožėti niekaip negalėjome ne tik mes su motina, bet ir mūsų artimiausios kaimynės, kai ateidavo pasiskolinti duonos, druskos ar audimo skieto.
Antroji knygos dalis – baisiu pavadinimu „Karas“. Čia autorės rimtai padirbėta. Visa medžiaga – tai liudijimas, ką išgyveno Lietuva, paremtas faktais ir datomis. Okupacijos, okupantai, sulaužyti tautų, valstybių ir žmonių likimai. Jokių emocijų. Man nieko naujo, todėl šį skyrių perskaičiau greitosiomis. Tikiuosi, kad autorės anūkai bus dėmesingesni, jį skaitydami. Stabtelėjau ir suklusau pačioje skyriaus pabaigoje: „Skirtinguose pasaulio kraštuose yra du man itin brangūs kapai. Lietuva, antkapis Kaune, Romainių kapinėse: Mokytoja Stasė Jagutienė (1913-1983). Australija, Antkapis Adelaidoje: Stasys Jagutis. (1905 -1985)“.
Tik tiek iš dviejų žmonių gyvenimų likusiems jų artimiesiems.
Trečioji knygos dalis „Pokaris“, sugrįžimas į gyvą gyvųjų gyvenimą. Apsidžiaugiau. Šis skyrius prasideda taip: „Prasidės, seneli Kajetonai, tavo Kelmučių sunaikinimas, o prie karsto stovėjusius šešis tavo vaikus karo vėjai išblaškys po visą pasaulį. Pokariu į Lietuvą sugrįžus sovietinei santvarkai, mūsų, kaip ir kitų ūkininkų, ūkis buvo nubuožintas. Mūsų aruodai buvo palikti tušti, o daržinėse ir kituose ūkiniuose pastatuose švilpavo vėjai. Taip atrodė pabaigos pradžia Kelmučiuose. Buvome ten likę trise. Mama ir aš, dar visai vaikas, bei senyva mano močiutė“.
Tai tikrų tikriausia pokario Lietuvos kaimo fotografija. Ištuštėjo ne tik aruodai, bet ir sodybos. Susimaišė dangus su žeme, į kurią gėrėsi kaip pupos riedančios moterų ašaros. Jaunimas užmiršo ir dainas, ir pasilinksminimus su šokiais. Vienintelė paguoda žmogui liko malda ir tikėjimas, kad Dievas pagaliau susimils ir nutrauks žmonių kančias.
Visas tas kalvarijas Audronė detaliai aprašo savo knygoje. Ji – maža mergaitė Kelmučiuose, pirmokė pas tetą mokytoją Šiauliuose, ji – motinos parsivežta į tėviškę Jonavos vidurinės mokyklos mokinė, nuo antrokės iki abiturientės. Tas kalvarijas lydėjo begalinė motinos ir močiutės meilė.
Skaičiau ir pavydėjau Audronei tos meilės, nes mano motina tą meilę dalijosi ne tik su mano jaunesniu broliu, bet ir su mūsų tėvu, savo vyru, ir pastarajam tos meilės atitekdavo gal net daugiau nei mums su broliu, bent man taip tada atrodė. Visos lazdos turi du galus.
Mano supratimu, šio skyriaus papuošalas – tiesiog neįpareigojantis apsakymas „Kiaulgriušnės“. Skaičiau ir mačiau ne tik žydinčią, bet ir vaisiais aplipusią seną kriaušę. Įsivaizdavau tų kriaušių, teisingiau kriaušyčių, rinkimą ir jų gabenimą į Rygos turgų, kur jas, latviškai „bumberytes“, graibstydavo latvės. Šiame knygos skyriuje nemažai vietos skiriama jaunystės bendrakeleiviams, mokytojams, taip pat čia aprašomi autorės pasirodymai mokyklos scenoje. Pasirodo, būta artistės, muzikantės ir šokėjos, ne tik talentingos, bet ir drąsios. Čia ir pirmoji meilė, nes kokia gi jaunystė be pirmosios meilės. O ta pirmoji tokia ankstyva, vos trylikos. Nežinau, ar teisingai supratau, kad ir pagrindinė gyvenimo meilė, atvedusi į santuokų rūmus, irgi iš to ankstyvojo periodo, todėl jai teko atlaikyti ne tik amžiaus, bet ir laiko distanciją. Didelės pagarbos vertas dviejų žmonių sugebėjimas išsaugoti santykius iki senatvės.
Šiame skyriuje daug trumpų pastraipų. Pacituosiu vieną iš jų pavadinimu „Vienišumas“: „Mudu su Stanislavu , mano vyru, sušokom savo pirmąjį valsą pasitikdami 1958 metus. Mudu sušokom savo paskutinį valsą pasitikdami 2008 metus. Dabar žinau, ką reiškia žengti koja kojon su tuo, kurį pasirenka širdis, kurį prie šono tau pastatė Dievas. Taip susilieja du likimai, du keliai. Kai būna nelengvi ir kantrybės išbandymų laikai, esi ne vienas. Iki tol, kol pasibeldžia į duris skaudi išsiskyrimo valanda ir užgriūva sunki vienišumo našta. Vienišumo, nuo kurio neišgelbės, deja, nė artimiausių žmonių minia“.
Kaip pirštu į dangų. Viso pasaulio senjorų Alfa ir Omega. Visiems buvo ir vaikystė, ir jaunystė su savo pirmąja meile, ir atsisveikinimo su tuo vieninteliu valanda, jeigu dar neatėjo, tai anksčiau ar vėliau tikrai ateis. Šis pasaulis dviese nepaliekamas. Toks žmogaus likimas: gimsti, augi, bręsti, mokaisi, kuri šeimą, augini vaikus, susilauki anūkų, tampi senjoru ir lauki savo atsisveikinimo valandos. Jeigu ir nelauktum, ji vis tiek ateitų...
Baigsiu, nes nors knyga dar nesibaigia, išseko mano galimybės toliau jaudintis.
Vilija Jurėnienė, Literatūros fakulteto Garbės narė
Močiutės misija atlikta: pasakojimai palikuonims
Maždaug prieš šešerius metus, jau apsipratusi tarp literatų, gaunu iš Audronės Jagutytės-Andrijauskienės straipsnį su laiškeliu: „Paskaičiusi jūsų, Kristina, tokį jautrų prisilietimą prie savosios Ustronės, drąsiai siunčiu jums savąjį Kelmučių variantą su visomis peripetijomis. Turiu visą ciklą apie praeitį, pavadintą, „Iš kur mūsų kojos dygę“. Turiu ir „Gerumo kodo“ ciklą, ir „Amerikietiški etiudai“, ir dar visokį popuri“. Perskaičiau Kelmučių istoriją – pasirodo, rimtus dalykus galima aprašyti su tokiu humoru! Kad man jo nors lašelį...
Prasidėjus šiems mokslo metams, gavau iš Audronės jau ir knygą. Kokia didelė, pasipuošusi anūko ir proanūkių saulėgrąžomis! Knyga neįprasta formatu ir turinio išdėstymu – nechronologiškai, bet nenuobodžiai. Audronė supažindina mus su savo biografija, genealoginiu medžiu, dažnai pasitelkdama humorą. Bet daug rimtų pasvarstymų, pamąstymų, patarimų, lietuviškų tradicijų aprašymų. Knyga įdomi kiekvienam, labai prasminga saviesiems – esantiems ir palikuonims. Tai pavyzdys močiutėms, seneliams, dėdukams, tiems, kas turi ką pasakyti, bet snaudžia ar pritingi. O laikas negailestingai bėga. Bėga taip greit, kad galim nebesuspėt. Gerbiama Audronė nusipelnė didelės pagarbos – atliko savo, Močiutės misiją!
Buvo malonu ir įdomu skaityti ,,Palėpės radinius“. Susipažinau su Audronės prasmingu ir įdomiu gyvenimu. Gimė meilėje: ,,Iš ryto tėvelis atvažiavo, naujagimę mylavo ir į žanduką pabučiavo. Puiku.“ Augo močiutės Juzytės globoje, mamos Stasytės glėbyje, o vėliau vyro Stanislavo meilėje, dėl kurio paaukojo savo karjerą. Norėjo studijuoti Vilniaus universitete, bet: „ignoruodama ,,sveiką protą“ ir vien tik siekdama likti šalia Jo, įstojau į Kauno politechnikos instituto Statybos ir architektūros fakultetą, kur įgijau visiškai man nepatrauklią ir nemielą statybos inžinieriaus specialybę“, – prisipažįsta Audronė. Bet ji randa išeitį ir atgaivą sielai: ,,Baigiau kursus, tapau ekskursijų vadove. Žinoma, šalia tiesioginio darbo. Pravesdavau ekskursijas Kauno senamiestyje ir lydėjau turistų grupes po Tarybų Sąjungą. <...> Mano turizmo pradžiamokslio vadovas buvo pusbrolis Rimvydas Miežys. Jis numatytai kelionei ruošdavosi per žiemą. Kruopščiai rinko medžiagą. Žemėlapyje buvo sužymėtos lankytinos vietos, atstumai, sustojimų vietos ir trukmė, nakvynės ir t.t.“, – paaiškina Audronė.
Kelionės aprašytos vaizdingai, su nuotykiais, pamokymais, patarimais. ,,Buvo nutryptas maršrutas link Juodosios jūros. Viliojo ne tik maudynės šiltoje jūroje. Aplankydavome kultūrinius – turistinius objektus Odesoje ir Kryme“, – prisimena Audronė. Gražiai aprašyta kelionė į Jerevaną, aplankytas Leningradas, dabartinis Sankt Peterburgas, muziejai, įžymios istorinės vietos, pasidžiaugta baltosiomis naktimis, užsukta į garsaus rusų tapytojo Repino sodybą. Su vyru ir pusbrolio šeima automobiliu vyko į Užkarpatę, nors jau po širdimi mezgėsi gyvybė. Svajonių kalnais pasigrožėjus iš tolo, traukiniu grįžo namo. Vėliau daug keliauja ir su vaikais.
Ne kartą Audronė ir jos giminės lankėsi Amerikoje, kur gyveno mamos sesuo – ji palaidota Čikagoje su žuvusiu sūnumi lakūnu. ,,Kaip šiandien mano akyse rikiuojasi Kazimierinėse nutįsusios eilės paminklų tiems, kurie prieš šimtus metų atkeliavo į Ameriką. Čia jie buvo radę prieglobstį, bėgdami nuo karo ir nuo maro, čia kūrę ir svajoję, o sapnuose iš toli tėvynei savo moję“. Nepraleido progos ir padirbėti. Su humoru aprašo, kaip teko slaugyti jai paliktą moterį ir džiaugiasi, kad Amerikoje sutiko daug gerų žmonių ir pabrėžia: ,,Suprasti vienas kitą kartais galima ir nesuprantant žodžių“. Čikagoje, Volo miestelio kapinėsi ilsisi vyro senelė, ir Audronė su Stanislovu turėjo progą nušveisti nuo akmens šimtmečio apsamanojimus.
Audronės prisiminimų palėpę užbaigsiu jos žodžiais: „Ši knyga visų pirma skirta mano proanūkiams ir jų būsimiems palikuonims. Jie nebus tų pasakojimų girdėję iš mano lūpų, todėl skaitydami, galbūt, išgirs mano balsą savo širdimi“. Giminės patriarcho senelio Kajetono ir senelės Juzytės, mamos Stasytės ir tėvo Stanislavo, kuklus Joniškio miestelis su Dvaro ir Varpo gatvelėmis, pamėgtų Kelmučių atminimas teneišblėsta giminaičių širdyse!
Kristina Sadauskienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Žydėk Saulėgrąža!
Vaikštau kartu su Tavimi po Palėpę, žaviuosi Tavo sugebėjimu tuos „radinius“ apvilkti puošniais rūbais, ir galvoju, kad neturi gailėtis iškeitusi Vilniaus universitetą į Meilę – Tavo talentas nepabėgo, jis su tavimi, o Meilė tik praturtino Tavo sielą. Juk jautiesi laiminga, ar ne?
Esi nuostabi pasakorė, tikra literatė. Skaičiau neatsitraukdama. Įdomu visiems – ir visa patyrusiems, ir tiems, kurie dar ateis gyventi.
Žydėk Saulėgrąža!
Nijolė Riaubaitė, Literatūros fakulteto klausytoja
Palypėkime kartu į palėpę – ten slypi nepaprasti radiniai
Dauguma kažkada mano užrašytų pasakojimų ilgai dūlėjo užmiršti. Užrašai užrašėliai, senų laikų vaizdai vaizdeliai buvo pasklidę stalčiuose, įkalinti vokuose ir segtuvuose. Džiaugiuosi, kad pagaliau prikėliau juos naujam gyvenimui savo knygoje „Palėpės radiniai“.
MČTAU Literatūros fakultete pamačiau, kaip į pasaulį iškeliauja bendrakursių knygos, parašytos eilėmis ir proza. Kolegos – jau patyrę kūrėjai, poetai ir rašytojai, bet ir aš užsikrėčiau svajone apie savo knygą. Joje sudėtų rašinių negaliu pavadinti nei autobiografija, nei prisiminimais ar apsakymais. Galiu įvardinti juos tik kaip pasakojimus.
Surikiuoti šiuos rašinius į istoriškai ir emociškai tvarkingą eilę man padėjo sūnus Audrius, visokeriopai mano pastangas rėmė dukra Dalia ir visa šeimos jaunoji karta.
Man pasisekė, kad mano pirmąją knygą pasitiko supratingi ir patyrę Literatūros fakulteto kolegos. Išgirdau vertingų pastabėlių dėl klaidų, taip pat ir įkvepiančių, paskatinančių žodžių ateičiai. Ačiū mielai Vilijai Jurėnienei, kurios pagalbą visada jaučiu. Džiaugiuosi, kad šalia turiu mokytoją Erminiją, gabią poetę, kalbos žinovę, nuoširdžią patarėją ir geriausią draugę nuo pirmojo kūrybos žingsnelio. Ačiū rūpestingajai seniūnei Kristinai ir dalinančiam mums savo brangų dėmesį dekanui Jonui Kirtikliui. Ačiū Literatūros fakulteto kolegoms, prisidėjusiems ruošiant šią knygutę leidybai.
Išduosiu paslaptį. Jau gimė noras dar kartelį pasidairyti man žinomos palėpės užkaboriuose. Nujaučiu, kad ten dar slypi daug užmirštų vertingų radinių.
Knygelę „Palėpės radiniai“ visų pirma skiriu savo proanūkiams ir ateities kartoms. Bet ir kitus galimus šios knygos skaitytojus norėčiau pakviesti čiupti kopėtėles ir kartu palypėti į mano senąją palėpę. Pasidairytume kartu – gal dar kokiame kampelyje yra užsilikę ir nepastebėtų reikšmingų praeities trupinėlių.
Sėkmės mums visiems kūryboje ir gyvenime!
Audronė Andrijauskienė, Literatūros fakulteto klausytoja, knygos autorė
