Literatūros fakulteto klausytojos Dalios Juditos Sadzevičiūtės-Vabalienės knyga ,,Istorija ir atmintis“ skirta autorės tėvo, Lietuvos kariuomenės leitenanto Juozo Sadzevičiaus ir jo bendražygių, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) organizatorių atminimui.
Savo mintimis apie D. Vabalienės knygą „Istorija ir atmintis“ dalijasi fakulteto kolegos – Jonas Kirtiklis, Petras Biveinis, Vilija Jurėnienė, Toma Palmira Lašienė.
Knyga, sužadinanti skaitytojo jausmus
Vienas žodis – ir širdis nukrito į kulnis. Vienas žvilgsnis – ir mes pykstame arba nerimaujame. Viena pastaba – ir pasaulis pažyra į šukes. Vardas, vieta arba daiktas, primenantis mums apie patirtą dvasinę traumą, išprovokuoja atsaką, impulsą, pagaliau – jausmą mumyse. „Trigeris (angl. paleidėjas) – tai stimulas iš išorinio pasaulio, kuris automatiškai sukelia reakciją, nulemtą žmogaus sąlyginiais refleksais. Trigerio įdiegimas suteikia galimybę automatiškai „paleisti“ norimą būseną“ (https://ekalba.lt).
Kiekvienas, rašydamas kad ir dienoraštį, vadovaujasi ne tik savo jausmais, bet, kaip taisyklė, sužadina atitinkamus jausmus skaitytojui, kartais ir neturėdamas tokio tikslo.
Nenorėdamas įvardinti visus skaitytojo jausmų „paleidėjus-sužadintojus“ D. Vabalienės knygoje, pasinaudoju teise atžymėti tuos, kurie labiausiai mane paveikė ir kurie, praėjus bene mėnesiui po knygos skaitymo, veikia ir dabar. Jie tikriausia veiks kiekvieną skaitytoją. Mažai kas šiandien, mūsų visų gėdai, gali atsakyti, ką reiškia LAF (Lietuvių aktyvistų frontas 1940-1941 metų rusų okupacijos metu).
Aktyvistai daug dirba – organizavimasis bei pasiruošimas sukilimui, sukilimo planas, veiksmai po sukilimo. Autorė atskleidė mažai aprašytus pasipriešinimo faktus. KGB archyvai, šešiolikos lietuvių kova, kančia ir likimas. Skaitytojams primenama: nuo 1937 metų VKP(b) CK mano, kad fizinio poveikio metodą būtina taikyti ir ateityje aiškių, nepersiauklėjusių liaudies priešų atžvilgiu, kaip visiškai teisingą ir tikslingą metodą.
Ir štai keletas trigerių-reakcijų, jausminių impulsų, kurių, manau, net nereikia įvardinti, sužadintojų:
Kapitonas Šverplaitis buvo žiauriai tardomas – jam laužė pirštus, degino liežuvį, pjaustė lytinius organus. Kapitonas nė vieno bendražygio neišdavė.
Gorkio kalėjimas. Kai aštuonis bendražygius vedė sušaudyti, jų rankos buvo surakintos, o burnos užkimštos guminiais kamščiais, kad savo bendražygiams negalėtų pasakyti paskutinio „sudie“.
J. Kilius. Motina 1941 m. pavasarį jam sakiusi: „Bėk į Vokietiją“. – „Mama, ką tu kalbi? O kas bus su Lietuva“?
Bugrovo kapinės. Nurodytame kampe dilgėlės ir varnalėšos beveik iki kaklo, tarp jų žydi žemuogės. Kai jos prisirps, dilgėlynas bus tarsi aptaškytas kraujo lašų.
O štai Juozuko charakterio bruožas, išsivystęs iki pareigos Tėvynei: patekėjus saulei ir orui sušilus, sesutė ant griovio krašto dažnai užmiega, bet Juozukas – niekada – kad avys neišsilakstytų, nuostolio nepadarytų. Per didelis atsakomybės jausmas, pareigos jausmas „tarnyboje“. Jau nuo vaikystės.
Jonas Kirtiklis, Literatūros fakulteto dekanas
Atmintis gyva, saugoma ateities kartų labui
Autorė knygai suteikė labai prasmingą pavadinimą „Istorija ir atmintis“. Tokio pobūdžio veikalai aktualizuoja istorinę atmintį, jos reikšmę žmogaus ir visuomenės gyvenime. Kas yra žmogus be istorinės atminties, istorinės savimonės? Niekas. Nykstant istorinei savimonei nyksta ir tautinė savimonė, aižėja žmogaus identitetas.
Knyga – tai pasakojimas apie žmogaus tvirtybę, ištikimybę Tėvynei istorinių kataklizmų akivaizdoje. Knyga – tai rašytinis paminklas Tėvui. 1941 metais autorės Tėvą, Lietuvos kariuomenės leitenantą Juozą Sadzevičių ir jo bendražygius išvežė į Gorkį (dabartinį Nižnij Novgorodą) ir drauge su septyniais bendražygiais sušaudė. Juozas Sadzevičius buvo vienas iš Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) organizatorių šalyje. 1990 metais J. Sadzevičius buvo reabilituotas.
LAF tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybę. LAF turėjo 2 štabus – Kaune ir Vilniuje. Knygos pobūdis reikalavo bent glaustai supažindinti skaitytoją sau LAF, Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) sudarymu. Tai autorė atliko, kiek daugiau dėmesio skirdama LAF Vilniaus štabui bei jo rolei sudarant LLV. LAF Vilniaus štabą, kuriam priklausė Juozas Sadzevičius, sovietinis saugumas sugebėjo likviduoti.
Remiantys negausiais šaltiniais autorė gebėjo bent trumpai pateikti faktus apie Vilniaus LAF narių (civilių ir karininkų) areštus 1941 m. balandžio-birželio mėnesiais. Autorė parodė, kokiomis aplinkybėmis įvyko J. Sadzevičiaus areštas. 1941 m. birželio 12-14 dienomis vyko Vilniaus LAF štabo karininkų areštai. J. Sadzevičius su kitais karininkais iš Pabradės poligono (ten buvo dislokuota 29 teritorinio šaulių korpuso 179 divizija) išvežė į Vilniaus NKVD požemius, po to į Rusiją, Gorkio kalėjimą. Sovietinis karo tribunolas teisė 16 LAF narių. Tribunolo sprendimu aštuoniems buvo paskirta mirties bausmė.
Teigiamai vertintina tai, kad autorė supažindino ir su kitų sušaudytųjų biografijomis.
Rengdama knygą autorė panaudojo įvairius šaltinius: publicistinius straipsnius, žuvusiųjų artimųjų ir grįžusių iš tremties prisiminimus, Tėvo sesers prisiminimus, Mamos dienoraštį, nuotraukas, laiškus ir kt. Vienas pagrindinių šaltinių – KGB 4 tomų byla. Byla buvo persiųsta į Vilniaus saugumo rūmus. Lietuvos valstybei perėmus KGB archyvą, byla tapo prieinama autorei. Beje, apie šią bylą autorė rašė „Kardo“ žurnale (1993, Nr. 1-4).
Atkreiptinas dėmesys, kad 1992 m. Dalia Judita su sušaudytojo Antano Skripkausko sūnumi ir anūku lankėsi Nižnij Novgorode ieškoti sušaudytųjų kapo. Pagalbą suteikė Nižnij Novgorodo „Memorialo“ organizacija, akademiko A. Sacharovo buto-muziejaus direktorius. Bendras kapas buvo rastas, jame pastatytas iš Lietuvos atvežtas kryžius su žuvusiųjų pavardėmis. Autorė rašo: „Parsivežiau iš Bugrovo kapinių saują žemių ir supyliau ant Mamos kapo. Nors tiek...“
Knygoje nemažai dėmesio skirta Tėvo sesers pasakojimams apie jo vaikystę, studijas, charakterį, ir Mamai, jos patirtiems išgyvenimams. Pasinaudota Mamos dienoraščiu, kuris atskleidžia gražių santykių šeimoje ir sugriauto gyvenimo faktus: „Po karo ilgą laiką Mama gyveno nuolatinėje baimėje: išveš į Sibirą, atleis iš darbo. Namuose ant stalo stovėjo buteliukas valerijono, po stalu padėtas maišas pridžiovintos donos, man pasiūti flaneliniai marškiniai „ant išaugimo“ – ligi žemės, iš rankovių nesimatė net pirštų galiukų. Žinia apie būsimą vežimą nubanguodavo per miestą iš ausies į ausį, kai žmonės pamatydavo į stotį atvarytus gyvulinius vagonus. Sibiro pavyko išvengti, kai vieną vežimo naktį mūsų nerado namuose, o šeimininkė pasakė, kad mes kaime. Tą naktį nakvojome pas kaimynę už tvoros“.
Tai jaudinanti ir sukrečianti knyga, parašyta gražia kalba, iliustruota šeimos nuotraukomis. Ji papildo knygų, įvairių publikacijų, skirtų žuvusiems, tremtiniams, seriją. Atmintis gyva, saugoma ateities kartų labui.
Petras Biveinis, Literatūros fakulteto klausytojas
Be atminties nėra tapatybės
Negailestingai gera Dalios Vabalienės, vos aštuoniasdešimt septynių puslapių, pirmoji ir, tikiuosi, ne paskutinė knyga, skirta tėvų, didžiąja dalimi – tėvo ir jo bendražygių atminimui, „Istorija ir atmintis“. Knygos pavadinimas nežada lengvo pasiskaitymo, kviečia susikaupimui ir įtampai. Jau patys pirmieji puslapiai mane papirko sklandžiais, raiškiais, glaustais sakiniais ir traukte įtraukė į aprašomus įvykius. O graži kalba, spalvingi, tiesiog pavydėtinai giliamintiški posakiai suskambo tarsi vargonų muzika.
Vietoj įžangos autorė cituoja buvusį Didžiosios Britanijos vyriausiąjį rabiną Džonataną Saksą: „Be atminties nėra tapatybės, o be tapatybės esame dulkės begalybės paviršiuje“. Ši mintis mane suglumino: joje lyg ir nieko nauja, lyg ir viskas seniai girdėta, bet girdėta abstrakčiai, o čia nuojauta man pasakė, jog visa tai bus suasmeninta ir išjausta. Nuojauta pasitvirtino. Autorė knygą paskyrė tėvui, tarpukario Lietuvos karininkui Juozui Sadzevičiui, kurį Daliai juodas likimas lėmė pažinti tik iš padidintos ir prabangiai, auksiniuose rėmuose, įtaisytos nuotraukos ir ilgesingų, kupinų vilties ir meilės, mamos Pranciškos pasakojimų.
Kokia žiauri šį laikmetį išgyvenusių Lietuvos žmonių dalia! Jie valgė ašaromis permirkusią duoną, gėrė jomis pasūdytą vandenį ir meldėsi kartu su autore: „Dievuli, duok laimės, kad Tėvelis sugrįžtų“. Deja, Dievulis vaiko maldai buvo kurčias. Neišgirdo ir visų kitų, prašiusių sugrąžinti nežinia kur dingusius artimuosius.
Pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1941 metais Lietuvos kariuomenės leitenantą Juozą Sadzevičių, autorės tėvą, kartu su septyniais bendražygiais, Lietuvių aktyvistų fronto organizatoriais, sušaudė Gorkio kalėjime. Melsk nemeldęs – nebeišmelsi, šauk nešaukęs – nebeprišauksi, lauk nelaukęs – nebesulauksi... Nukraujavo motina Tėvynė, o jos kraujas sruvo ne tik Rusijos kalėjimuose, bet ir čia, Lietuvoje.
Verčiu knygos puslapį po puslapio, skaitau, kai kurias pastraipas net po du ar tris kartus, nes taip išsamiai ir aiškiai daugelį dalykų sužinau tik pirmą kartą. Jau su pirmaisiais puslapiais paaiškėja, kad mano aplinkoje daug kas buvę visai kitaip. Apie tai, kas vyko Vilniuje ar Kaune, kur gyveno daug šviesuomenės, inteligentų, studentų, kur buvo išdrįsta organizuoti pogrindinę veiklą ir mėginta pasipriešinti vieniems ir kitiems okupantams – nė girdėti tada negirdėjome, nebuvo jokio ryšio, net radijo, nė intensyvesnio judėjimo, o kaimo žmogui pakako savų darbų ir rūpesčių.
Pirmą apsakymą „Lietuvių aktyvistų frontas“ skaičiau kaip maldą iš motinos maldaknygės ir niekaip negalėjau patikėti, kad taip galėjo būti. Vos už šimto kilometrų nuo mano tėviškės brendo mintis organizuoti sukilimą, kūrėsi patriotinės organizacijos ne tik Kaune, atgautame Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Tai – „Lietuvių aktyvistų frontas“, „Geležinis vilkas“ ir „Kardas“. Pasirodo, net knygelė „Iš bolševikinės vergijos į Naują Lietuvą“ buvo išleista, o ryšius tarp kovotojų palaikė specialūs ryšininkai. Kaip toli nuo laisvės idėjų ir politikos buvo mano kraštas. Jam pakako žemės, plūgo, rugiapjūtės, bulviakasio, duonos, bažnyčios, turgaus ir atgautojo Vilniaus.
Didysis sukrėtimas, išmušęs žemę iš po kojų kaimo, ne tik miesto žmogui, buvo masinis 1941 metų birželio keturioliktosios trėmimas. Nors ir gerokai išgąsdinti, eiliniai Lietuvos piliečiai guodėsi, kad gal tai ne pasaulio pabaiga, nes prie Laptevų jūros iškeliavo mažuma – miestų elitas su burmistrais priešaky, kaimo žmogaus suvokimu – „ponija“. Tikriausiai manė, kad „neponijai“ tai negresia. Negi buvome tokie naivūs, o gal tik skęsdami šiaudą bandėme pasigriebti?
Dalios knygą skaičiau jausdama karštą aprašomo laiko alsavimą: praeitis pasivijo, ir supratau, kad toje praeityje daug ko nežinojau arba tik apgraibomis numaniau, nes viskas vyko toli, ir naiviai tikėjomės, kad mūsų nepalies. Knyga kupina tiksliais duomenimis pagrįstų faktų, kurie skaitytoją įtraukia ir priverčia įsiminti skaudžią ir žiaurią tų faktų visumą. Tik vieni gyvenimo metai, 1940–1941, ir sukurpta stora keturių tomų byla Nr. 34229 KGB archyvuose. Galiu tik įsivaizduoti, ką išgyveno tą bylą skaitydama knygos autorė, savo tėvą Juozą Sadzevičių atsimenanti tik iš mamos pasakojimų ir nuotraukos, lydėjusios Dalią visą gyvenimą. Štai trumpa ištrauka: „Ilgą laiką apie mano tėvo leitenanto Juozo Sadzevičiaus likimą nieko nežinojome. Motina siuntinėjo laiškus į įvairias įstaigas, kariškių tremties vietas, teiraudamasi apie jį, vis laukdama sugrįžtančio. Laukė visą gyvenimą net ir sužinojusi, kad nebegrįš, trisdešimt vienų tapusi našle“.
Iš šių dienų perspektyvos žiūrint į tų dienų įvykius ilgą gyvenimą nugyvenusio žmogaus akimis, protu nesuvokiama, kaip tie vyrai, Tėvynės meilės vedami pasiryžo rizikuoti visa kuo, kas buvo brangiausia. Bebaimiai vyrai tiesiog žaidė pavojingą žaidimą su pasaulio galingaisiais, kol KGB juos sugavę uždarė Lukiškių kalėjime: „1941 m. birželio 23 d. politinius kalinius iš Lukiškių kalėjimo ir NKVD rūsių ėmė gabenti į Vilniaus geležinkelio stotį vežti į Rusiją. Kai šešiolika grandinėmis surakintų LAF štabo narių atvežė į stotį, juos apsupo azijiečiai raudonosios armijos kareiviai“.
Taip prasidėjo šių Lietuvos patriotų Golgota. Gorkio kalėjime juos sugrūdo į perpildytas drėgnas kameras, maitino griežčiais ir kopūstų lapais, o tardė ištisas valandas ir dienas. Tų pačių 1941 metų lapkričio 11 dieną karinis tribunolas juos nuteisė mirties bausme: „Po teismo mirtininkus atskyrė. Jie gyveno mirtininkų kameroje dar dešimt dienų. Vargu, ar jie, nusilpę iš bado ir kančių, laukė mirties kaip išsivadavimo. Jie buvo jauni, fiziškai stiprūs vyrai, nuo trisdešimt iki keturiasdešimt metų amžiaus. Tokiame amžiuje noras gyventi – labai stiprus“.
Juos sušaudė 1941 metų gruodžio 18 dieną. Tai perskaičiusi, tegalėjau pasakyti: „Apsaugok, Viešpatie!“
Nuogi faktai, žodis po žodžio aitrina atvirą žaizdą. Nė vieno nereikalingo žodžio, tik juodas, storas brūkšnys ir taškas. Tai apie žmones, kurie dar taip neseniai turėjo tėvynę, namus, artimas ir mylinčias širdis. Pasisekė (jei tai galima vadinti sėkme) leitenantui Juozui Sadzevičiui, kad jo vienturtė duktė Dalia Judita pasiryžo nukeliauti tėvo ir jo bendražygių gyvenimo kelią iki paskutinio juodojo taško. Tai, ką ji padarė savo tėvo atminimui, – tvirtesnis monumentas už gyvybę ir mirtį. Cituoju: „Kalėjimo nuotraukose jie visi panašūs: vienodi drabužiai, plikai nuskustos galvos, barzdoti, su iškęstų tardymų, kančių ir skausmo žymėmis veiduose beveik vienodo amžiaus: 30–37 metų“.
Kiek tolėliau: „O jų pirštų atspaudai liudija, kad jie buvo visiškai nepanašūs. Kiekvienas iš jų buvo mažas atskiras pasaulis su savo džiaugsmais, rūpesčiais, viltimis, siekiais. Skirtingai jie vaikščiojo, juokėsi, liūdėjo. Tie maži pasauliai buvo sudaužyti, ir dabar jų niekas nebesulipdys“.
Citata baigiama žodžiais: „Juk buvo žmonės, juk plakė širdys“.
Nelaimėlių karta paženklinta kančių, ašarų ir pralieto kraujo. Baigsiu citata iš skyriaus „Po daugelio metų“: „Perskaičiusi Tėvo bylą ir apmąsčiusi jo trumpą gyvenimo kelią, vis jaučiau kažkokį moralinį imperatyvą surinkti kitų žmonių įvairių prisiminimų trupinius, parašyti apie jį ne kaip apie kariškį, padėjusį galvą už tėvynę, bet apie Žmogų, kurio neturėjau laimės pažinti. Galiu jį tik įsivaizduoti. Nežinau, kokios jo silpnybės, koks balsas, juokas, neužuodžiu jo munduro kvapo. Ir vis tiek noriu Jį „kelti iš numirusiųjų“ – juk tiek trumpai gyveno“.
Dalia, tavo Tėvo gyventa mažiau negu mažai, juk net Kristaus amžiaus nesulaukė. O kiek gyvybių pareikalavo Lietuvos nepriklausomybė, kas besuskaičiuos? Visiems tų kovų didvyriams skiriamas Simo Rečiūno, jų bendražygio ir bendraminčio, išgyvenusio tuos pačius pragarus, posmas:
„Čia guli suversti be jokio karsto –
Virš jų pūga ledinė sniegą žarsto –
Lietuvis, suomis, rusas, žydas, lenkas,
Čia naktimis vilkai išalkę renkas
Ir staugia it paklaikę prieš mėnulį.
O jie čia guli, guli, guli“.
Vilija Jurėnienė, Literatūros fakulteto Garbės narė
Paminklas savo tėvų atminimui: po meilės gaubtu
Dalios Vabalienės knyga „Istorija ir atmintis“ – įrodymas, kaip svarbu prisiminti, kas Lietuvą ir jos Laisvę kūrė. Autorė rašo apie Lietuvių aktyvistų frontą (LAF). Kas tai? Tai pirma rezistencinė organizacija, kurios veikla nukreipta prieš sovietinę okupaciją, siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę. LAF veikė 1940-1941 m. Pažymėtini trys etapai: organizavimasis ir pasiruošimas sukilimui, sukilimas ir veikimas po sukilimo, jei pasiseks atkurti Lietuvos nepriklausomybę jau vokiečių okupacijos sąlygomis.
Lietuvių aktyvistų frontas turėjo du štabus Kaune ir Vilniuje. Kauno štabas tvarkė organizacinius reikalus, ryšius su provincija. Vilniaus štabas rūpinosi politiniais reikalais ir ryšiais su užsieniu. Berlyne LAF palaikė kontaktus su Vokietijos kariniais sluoksniais. Majoras V. Bulvičius palaikė ryšį su kariškiais ir civilių atstovais. Į konspiracinį darbą buvo įtraukti šaulių pulko I bataliono kapitonas Pranas Gužutis, kapitonas Kazys Antanavičius ir leitenantas Juozas Sadzevičius, Dalios tėvas. Buvo aptarti įvairūs kovos veiksmai, ruošiamasi sukilimui. Reikėjo sudaryti Lietuvos Laikinąją vyriausybę, skirti ministrus.
Norint palaikyti kontaktus su užsieniu, itin svarbus buvo radijo ryšys. Radijo stotis buvo slepiama, ją nuolat sekė, bet areštuoti kariškių neskubėjo, norėjo išsiaiškini kuo daugiau pogrindinės organizacijos narių. Pagaliau prasidėjo LAF narių areštai. Baisu skaityti, kaip tardant buvo kankinami vadinamieji „liaudies priešai“, tie jauni, drąsūs, ryžtingi politiniai kaliniai, patriotai, kovotojai, kankiniai.
1941 m. birželį politinius kalinius, surakintus grandinėmis, iš Lukiškių kalėjimo ir NKVD rūsių gabeno į Rusiją. Kelionėje trūko vandens, oro, maisto. Daug žmonių mirė, du lenkų karininkai išprotėjo. Kalinius atvežė į Gorkio kalėjimą. Sovietinis karo tribunolas nuteisė sušaudyti: V. Bulvičių, A. Gobį, A. Kamantauską, J. Kilių, S. Mockaitį, J. Sadzevičių, A. Skripkauską, L. Žemkalnį. Kitus septynis nuteisė kalėti.
Dalia savo knygoje rašo apie kiekvieną sušaudytą kovotoją. Jie visi buvo 37-38 metų, jiems Lietuva Tėvynė buvo šventa. Vytautas Bulvičius – vienas iš septynių knygnešio Juozo Bulvičiaus vaikų, tardytojui drąsiai rėžė: „nebuvau sovietų valdžios šalininkas, norėjau, kad Lietuva būtų demokratinė ir savarankiška“.
Daug gražių žodžių parašyta apie Juozą Sadzevičių, Dalios tėvą: talentingas, doras kariškis, šeimos žmogus. Pradinė mokykla Krekenavoje, Panevėžio mokytojų seminarija, aukštųjų karo mokslų studijos. Domėjosi fizika, filosofija, Vokiečių kalba skaitė ne tik grožinę literatūrą, bei ir I. Kantą, J. Šopenhauerį. 1977 m. Juozas Sadzevičius po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu už pasižymėjimą narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę.
J. Sadzevičiaus dukra Dalia buvo nuvykusi į Nižnij Novgorodą, ieškojo savo Tėvo ir kitų sušaudytųjų kapo. Nuvežė kryžių į Bugrovo kapines, o iš ten parsivežė saują žemių, kurias supylė ant Motinos kapo...
Savo knygoje Dalia maloniai prisimena savo Mamą, kuriai teko atlaikyti daug gyvenimo išbandymų. Nelengva buvo mokytojauti „buržuazinio karininko“ žmonai, nors buvo gera fizikos mokytoja – tą liudijo jos buvę mokiniai. Taip gražiai Dalios parašyta: „po Tavo meilės gaubtu gyvenau penkiasdešimt metų! Mylėjai ir rūpinaisi manimi už abu“.
Ačiū, Dalia, narsaus kovotojo dukra, už knygą apie drąsius Lietuvos sūnus, laisvės kovotojus, kurių negalime pamiršti.
Toma Palmira Lašienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Jadvygos Miniotaitės nuotrauka
