Literatūros fakulteto klausytojai savo poezijos ir prozos kūrinius skiria visiems išėjusiems į Amžinybę – ir savo artimiesiems, ir tiems žmonėms, kurie rašė MČTAU istorijos puslapius, ir Anapilin iškeliavusiems fakulteto kolegoms.
Alfredas Naktinis
VĖLINIŲ ŽVAKUTĖ
Vėlei susikaupę su savais pabūkim,
Te ramybę saugo deganti žvakutė.
Negandas pamiršę ilgimės ir mylim,
Trumpą valandėlę pamąstykim tyliai.
Mano mintys lekia už gyvųjų uosto –
Jeigu jie sugrįžtų, tai mane paguostų.
Tau dėkoju, Dieve, už visas gėrybes
Ir meldžiu suteikti dvasinės stiprybės.
VĖSA RUDENINĖ
Vėsa rudeninė ir krintantys lapai
Spalvom gintarinėm nuklojo laukus.
Akimirkos lekia kaip vėjo verpetai,
Mėnulis ir saulė skaičiuoja metus.
Prisimenam tuos, kurie mus jau paliko,
Išėjo negrįžtamai, ilsis kapuos.
Mums ilgesio jausmas širdy neišnyko –
Tuščia jų kėdė, kur sėdėjo namuos.
Ir suka likimas gyvenimo ratą,
Lemtingas saulėlydis skuba pas mus.
O Dieve, apsaugok gyvybę, sveikatą,
Padėk Amžinybės įgyti sparnus.
Nijolė Riaubaitė
KRYŽIAI
…Palaidota visa brangiausia.
Kryžiai, kryžiai, kryžiai…
Klykianti kapų tyla.
Skausmas – tas auksinis kryžius,
Po kruopelę kilęs tiek dienų…
Jis širdy, ir akyse, ant veido –
Dieną naktį laiko veržlėse…
O už jo – beribė tuštuma…
Vanago nagais ji drasko širdį,
Ardo sielą, ir jauti:
Ne Mirčiai būt sunku po kryžiais,
O Gyvenimui virš jų.
Irena Šeputienė
TU IŠĖJAI…
Tyla tyloje...
Žvakelių liepsnos virpa
tarytum permatomos sielos,
nuleistos galvos, lūpos maldoje
už tą, kur Dievas pakvietė išeiti.
Paliko artimieji ir nenudirbti darbai,
ir kam to reikia – jau turi naujus namus,
būties verpetuose išblanko rūpesčių aidai,
nerūpi nei kas buvo, nei kas bus.
Kur tu esi dabar, palikęs žemei kūną,
ar priklaupei prieš dangišką Kūrėją?
iš dulkės kilęs, dulkėmis pavirtęs –
ir nesvarbu, tikėjai tu ar netikėjai.
Ar priėmė tave, ar paguodė, ramino,
ar piktas žvilgsnis liepė sielai gūžtis?..
Deja, deja, nepasakysi, nepatarsi,
nes tako nebėra, kuriuo galėtum grįžti.
Lilija Smalakienė
AT(SI)SVEIKINIMAI
Taip gražiai sudėliotos gėlės.
Tyliai plakasi žvakių liepsnelės.
Nuo kalno aukso lapais
Atskilusi nuo medžio viršūnės
Į žiemą ir žemę
Ritasi saulė.
Į žiemą ir žemę,
Iš būties į nebūtį ji
Akmenį tarsi atmintį skelia.
Iš čia į niekur
Pro akmenį tarsi atmintį
Buvimo nėra.
Liko tik būta…
Kažkas bando dar klausti, kaip…
...Vis dar gelia.
Leopoldas Stanevičius
PO DAUGELIO METŲ
Po daugelio metų mes, tie, dar gyvenantys,
Susirinksim gražiai ten, aukštajam kalnely
Ir jau nenulipsim nuo jo nieks žemyn:
Pirmą kartą būsim draugingi, ramūs, taikingi:
Nevogsim, neplėšim, neskriausim kitų
Ir, žinoma, jau nekariausim
Nei Trojoj, nei siaurame Termopilų tarpekly,
Nei Žalgirio aukštajam danguj...
Ropos per namus mūs boružės gražutės ir skruzdėlytės,
O šalia šių ramybės namelių
Gal kvepiančiame Labanoro pušyne –
Lakštingalos meilę pasauliui čiulbės.
Dalia Vabalienė
Su savo meile, žodžiais neišsakytais
vėlinamės.
Virpa vėjuje žvakių liepsnelės.
Vėlinės...
MAMAI
Ten, po žeme
Tik Tavo juoda suknia.
O Tu virš debesies
Ant mėnulio ragelio supies,
Pamiršusi skausmą ir džiaugsmą
Beprotiškame pasaulyje.
Bronė Nainienė
SENOS KAIMO KAPINITĖS
Kapinaitės, prie kapo berželis
Išaugęs, išskleidęs šakas.
Prie jo pasviręs kryželis –
Kas čia ilsisi, palaidotas kas?
Tavo vardo jau niekas nežino,
Neatmena tavo darbų.
Tą rudenio vakarą tylų
Žvakelę ant kapo degu.
Te dega ji rudenio naktį
Ir šviečia nakties tamsoje,
Tegul primena tau, pakeleivi,
Jis vaikščiojo čia kažkada.
Sustok, nepraeiki pro šalį,
Pagerbki jį žodžiu šventu.
Jis ilsisi tėviškės žemėje,
Žvaigždės jam šviečia iš padangių aukštų.
Ona Grigaliūnienė
Kapų tyloj klajoja vėlės,
Aplinkui gėlės, gėlės, gėlės...
Žvakelę degančią stebėjau,
Ramybės maldą sukalbėjau.
Mus jungė mintimis šviesos liepsnelė
Ir per gyvenimą nueitas kelias.
----------------
Pajutusi negrįžtamumo kvapą
Pati tirpau lyg vaško žvakė...
Irena Šeputienė
Iš ciklo „Miniatiūros“
VĖLINĖS
Ramybės ir susikaupimo metas. Šaltas vėjas gainioja sausus lapus tarp nebylių antkapių. Tyloje plevena žvakių liepsnelės. Susimąstę stovim prie mums brangių žmonių kapo. Kaip retai juos prisimenam. Vis bėgam, lekiam... Neturim laiko. O jie palauks, jie kantrūs. Atleis mūsų skubėjimus ir užmaršumą. Atleis už tai, kad prikalbėję jiems tiek daug žodžių, gal nepasakėme vieno, pačio svarbiausio – myliu.
Dabar tegalime ištarti – „atsiprašau“. Už tai, kad nuvylėme, nepateisinom lūkesčių, kad retai matėmės. Už tai, ką padarėme ar nespėjome padaryti. Pasikalbėkim su jais...
Tarp antkapių pasimetę vieniši kauburėliai. Be kryžių, be pavardžių. Užmaršties dulkės dengia takelius iki jų. Niekas neateina, niekas nelanko. Nepraeikim pro šalį, uždekim žvakutę ant jų kapo. Tegul liepsnelė sušildo seniai išėjusių širdį.
Lilija Šličienė
APIE TAVE, TĖT... APIE TAVE
Po truputį artėja žiema. Kartais išgirstu tavo balsą tarpduryje, kartais jis pasiveja mane gatvės šurmulyje, kartais suskamba nakties tyloje, kartais įspėja, keliant koją iš automobilio: „Atsargiai, dukra“. Tu ateini į mano sapnus, veidrodyje pamatau tavo šypseną, apgamą, kurį turėjome tik tu ir aš, Tėt.
Pagaunu save mąstant, kad esu tau tiek daug nepasakiusi, tiek daug dėl tavęs nepadariusi. Ir kaip dažnai esu galvojusi skirti daugiau laiko buvimui su tavimi vasaros sode. Deja, likimas sutvarkė viską kitaip.
Tėt, mano Tėt, rašau tau laišką. Jame noriu pasakyti tai, ko tau nepasakiau ir ko tu jau nebeišgirsi. Noriu tyliai pasakyti, kaip aš tave mylėjau. Gal palengvės...
Kažkada, o, kaip seniai tai buvo, gavau tavo ranką rašytą laišką, iš kurio teatsimenu: „Tu sugebėsi atskirti grūdus nuo pelų“. Taip ir skiriu iki šiol, žinodama, kad turiu tavo palaikymą ir tavo meilę. Vedei mane per gyvenimą, lydėjai man nė nenujaučiant. Nemokėjome apie meilę kalbėtis.
Ačiū, kad buvai taip ilgai ir net mano brandžioje moterystėje nuolat tvirtinai, jog esu graži moteris. Tu net neįsivaizdavai kaip tai buvo man svarbu, girdėti tėtį besididžiuojantį savo dukra. Tai dar ir dabar leidžia pasitikėti savimi.
Toks santūrus ir vyriškas, kartais man priekaištaudavai: „Dėl tavęs man skauda širdį“. Tai išgirdusi, tik išsisukdavau: „Aš tavo vaikas, gal ji ir turi paskaudėti. Juk mudu turime neramų, ieškojimų ištroškusį charakterį.“ Ačiū, kad dovanojai man savo vyrišką santūrią meilę, kad taip ilgai leidai man jaustis vaiku net tada, kai man jau penkiasdešimt. Kas man tai dabar dovanos...?
Šviežių bulvių tu nesulaukei. Ir tai ne šiaip sau kalambūras. Tik savaitei likus iki tavo viešnagės žemėje pabaigos, tu arinėjai savo numylėto sodo žemę. Mes, susirinkę tavo vaikai, smagiame šurmulyje mėtėme bulves į „arkliukų“ traukiamo plūgo verstą vagą. Mums tai tebuvo linksma pramoga, kiek ten tų bulvių – sode tik 6 arai, o tu savo 77-uose pavargai, bet nepasidavei. Tu nemėgai atrodyti paliegęs ir išdidžiai kartojai: „Gyvensiu tiek, kiek lemta, bet taip kaip norėsiu“.
Tu dar taip šalia. Ir aš pamiršau, ir nesakykit man, kad tavęs nebėra. Dar vis tebeskauda, dar pritrūksta oro, gniaužia gerklę ir nebematau raidžių, kuriomis reikia kalbėti apie tave...
Žemė kvailiojo nuo žiedų ir saulės. Ir tu tikėjaisi dar ilgai vaikščioti mišku, grybauti ir uogauti, padaryti savo firminę „miško“ arbatą. Sėjai, sodinai kiekvieną sodo žemės lopinėlį, švelniu žvilgsniu glostydamas bundančius žiedelius – buvai savo žemės vaikas. Tik širdis jau pavargo...
Ir išėjai. Netikėtai mums visiems. Sodams žydint, sprogstantiems pumpurams deklaruojant gyvenimą. Išėjai kentėdamas, bet nesiskųsdamas. Suskubai su meile padaryti paskutinius darbus ir atgulei savo sodo pievelėje. Ten liko tavo energija, tavo meilė, tavo siela, tavo paskutinė dovana mums – visada būti su mumis kartu.
Netikėjau, kad išeisi. Atrodė dar taip toli tas neišvengiamas atsisveikinimas. Liko tuščias sodas, tavo pasodintos pupos, tavo vaikai. Likau aš. Be tavęs. Viena.
Šiandien gegužio žiedus pakeitė purus sniegas ant tavo kapo. Sniegas užklos tavo sodą, nurims gamta, jausmai, neviltis ir netektis. Tik skausmas – tas išdavikas, susisukęs širdies kampelyje, vis vers ieškoti tavo ranka rašyto laiško, senyvame praeivyje matyti tavo siluetą, vertinti situaciją tavo žodžiais, pasitikrinti kelią, kuriuo einu be tavęs, Tėt. Neišeik....Kaip norėčiau tau, Tėt, pasakyti: neišeik, dar neišeik, man taip tavęs reikia. Ir nesakykit man, kad tavęs nebėra.
