(Tęsinys, pradžia pirmoje straipsnio dalyje „Stokholmas“)
Kiekviena diena – vis naujas gyvenimas (Seneka)
Greit bus dveji metai, kai dukra gyvena ir dirba Švedijoje, Linšiopinge. „Linköpingas – miestas pietų Švedijoje. Tai penktas pagal dydį Švedijos miestas. Tai yra Linköpingo savivaldybės būstinė ir Estergotlando apskrities sostinė. Linköpingas taip pat yra Linkoping vyskupijos (Švedų bažnyčios) vyskupija ir yra žinomas dėl savo katedros. Linköpingas yra senos kultūros zonos centras ir 1987 m. atšventė 700 metų jubiliejų. Miesto horizonte dominuoja katedros bokštas Domkyrka. Linköpingas yra žinomas dėl savo universitetų ir aukštųjų technologijų pramonės. Linköpingas nori sukurti tvarų miesto vystymąsi, iki 2025 m. tapti anglies dvideginio atžvilgiu neutralia bendruomene. Linköpingas buvo mažas miestelis iki 1937 m., kai atsirado Saab orlaivių pramonė, sparčiai plėtėsi. Šiandien miestas yra aukštųjų technologijų ir programinės įrangos pramonės centras“ (https://en.wikipedia.org/wiki/Link%C3%B6ping).
Trijų kambarių butą dukra nuomojasi šešių aukštų name pirmame aukšte. Namas, atrodo, su plokštuminiu pamatu – iš miegamojo durys išeina į terasą ir tiesiai į uždarą kiemą, nuo kurio atsitveriama gyvatvore. Didelėje terasoje kabo loveliai su įvairiaspalvėmis surfinijomis, auga pomidorai ir agurkai, kurių tiek užderėjo, kad mums užteko. Uždarame kieme sunumeruota aikštelė mašinoms statyti, dvejos patalpos dviračiams, kurie sustatyti dviem aukštais. Visa eilė prirakintų dviračių ir po dukros virtuvės ir salono palange. Iš tos pusės dviračių takas, gatvė, kuria kursuoja automobiliai, laikas nuo laiko pravažiuoja elektriniai pustuščiai maršrutiniai autobusai, bet juos tik matai – jokio garso. Už gatvės sportinė aikštelė, su karstyklėmis, laipiojimo platformomis, sūpynėmis, bėgiojimo taku aštuoniuke, poilsio zona su stalu, suolais, šašlykine. Visa tai – gražaus miškelio fone, kuriame aptikau kazlėkų plantaciją, o išėjus pasivaikščioti su šuneliu – ir zuikutį vešlioje žolėje. Sportinė aikštelė nebūna tuščia. Pas švedus nebūna blogo oro. Lietus? Tai kas. Su lietpalčiu ar kombinezonu, lietsargiu vienoje rankoje, kamuoliu – kitoje. Mačiau, kai moteris ir vyras atėjo į aikštelę tik nulijus. Sportavo atsistoję, po to atsisėdo, o vėliau ir atsigulė ant šlapios žolės nieko nepasitiesę. Pro langą stebėjau, kaip vakare į aikštelę atėjo vyras su gal keturių metukų mergyte ir lakstė aštuoniukės taku. Pradžioje mergytė linksmai bėgo pirma. Po kiek laiko – jau iš paskos. Dar po kiek laiko mergytė sustoja pailsėti, vyras ragina, ji bėga, po to – bėga ir ... atsisėda. O vyras neleidžia ilsėtis, ragina bėgti. Nebegalėjau žiūrėti. Na, o kaitinant saulei, neįprasta buvo matyti aikštelėje gulinčią panelę su maudymosi kostiumėliu. Nemačiau girtų, tik kelius rūkančius, prie vienos parduotuvės – rytietę moterį, prašančią išmaldos. Mažai kas vaikšto su lazda – daugiau toleruoja vaikštynes. Dar pastebėjau, kad jie balkonų, terasų neįstiklina ir mėgsta ten leisti laiką.
Švedai sąžiningai rūšiuoja šiukšles, atskiria: maisto, popieriaus, plastmasės, stiklo. Išrūšiuotas šiukšles neša į rakinamą namų raktu patalpą ir pila į atitinkamus konteinerius. Išėjusi su šuneliu pasivaikščioti turėjau ką išmesti. Šalia namų stovi maža uždara šiukšlinė. Prieinu, bandau atidaryti, neatsidaro. Pasirodo, ją galima atidaryti tik namų raktu. Reikėjo priprasti prie to, kad: lauko durų neatidarinėti, o spausti mygtuką, kambario, balkono durys užsirakina per tris veiksmus, šunelio pavadėlis užsideda irgi trimis veiksmais, elektrinės kaitvietės rankenėlė su dešimčia balų, ieškai – nerandi šaldiklio, ant lango pastumsi žaisliuką, jis sucyps ir t. t. Švedijoje laikrodžiai pasukti viena valanda atgal, be to, saulė leidžiasi vėliau, tai vieversėliams, ypač pavargusiems, ne kas... Birželio 24 dieną Švedijoje diena viena valanda ilgesnė, nei Lietuvoj, o žiemą – viena valanda trumpesnė.
Vaikščiodama po apylinkes pastebėjau kelių rūšių beržus. Sportinėje aikštelėje, priėjus prie berželio, augančio priešais langus, nustebau – kamienas beržo, bet lapai karpyti. Vaikščiojant kitu parku, fotografuoju gražų vaizdelį ir nuotraukoje pamatau medį beržo kamienu su nukarusiomis uogomis.
Su Laimute ėjome pasivaikščioti į didįjį Linšiopingo parką (Trädgårdsförening parkas), išvertus – sodininkų/sodų bendrijos parkas. Švedai gerbia gamtą, medžius, neskuba jų kirsti, kelmų nesimato, bet daug baigusių savo gyvenimą stovinčių medžių, įvairaus aukščio, paverstų įdomiomis skulptūromis. Žavi daugiakamieniai medžiai su tankia ir plačia laja, gražiai atrodo nusenę, nupjauti daugiakamieniai. Parke pastebėjau medį su beržo lapais, bet kamienas ne beržo. Medžių didelė įvairovė, dauguma tie patys kaip ir Lietuvoj, bet... jie akmenų ir uolų aplinkoj. Patiko vazonuose augančios stambiažiedės geltonos gėlės, saulėgrąžų lapais, gerberų žiedais, bet didesniais, ir gėlės panašios į irisus, dideliais geltonais žiedais. Įrengta sportinė aikštelė, su žaidimų kompleksu, čiuožimo lynas. Tarp vešlių krūmų vis šmižinėjo juodieji strazdai, prie fontano tėvelis su dukryte ant rankų linksmai šoko. Namo grįžome gatve, palei įspūdingą senvagę, pakeliui mačiau augantį anyžiaus krūmą. Laimutė sakė yra mačiusi augantį laurų lapų medį (ar krūmą).
Liepos 26-oji, Šv. Onos diena, Mamos, Močiutės vardadienis. Su dukra sutarėm, kad aš ateisiu į ligoninę, kur ji dirba ir pasibaigus darbo laikui eisime į Linšiopingo senamiestį, aplankysime Katedrą. Sutartu laiku ateinu į ligoninę, iki kurios tik dešimt minučių kelio. Ligoninė didelė, visas kompleksas su daugybe patalpų, daug įvairių skyrių... Praėję koridoriumi, gal kilometriniu, patekome į fojė, su sofomis, foteliais, bet kažkodėl nelabai jaukiai atrodančia. Nesijautė jaukumo ir kitose patalpose, matyt, tai kitaip suprantama. Bet užtat čia pat kavos aparatas su nemokama kava, netoliese didelė valgykla, bufetas, po langais didžiulis uždaras jaukus kiemas su gražiu darželiu ir poilsio vieta, kur galima visą valandą ramiai pietauti, bendrauti. Pas švedus visada ir visur pietaujama nuo 12 valandos iki pirmos ir tai – šventa valanda! Susitikome su keliomis maloniomis bendradarbėmis. Su laisvai samdoma gydytoja, maskviete, pabendravau rusų kalba, su slaugytoja gestikuliuodamos „susikalbėjom“ švediškai. Greit dukra užbaigia darbą ir einame į persirengimo patalpą. Nusirengus dienos aprangą, nešame ją į kitą patalpą, atidarome langelį ir... staiga visu greičiu drabužiai įsiurbiami aukštyn. Drabužiai kiekvieną dieną keičiami švariais, bet jie man neatrodė išvaizdūs. Durys, vos priėjus, visur atsidaro pačios. Jas galima ir rankomis atidaryti, bet labai sunkios.
Praėję parką su gėlynais, didelę oranžeriją, ateiname prie didingos Linšiopingo Katedros. Jos išorė restauruojama, užėjome į vidų. „Linšiopingo Katedra yra aktyvi liuteronų bažnyčia, Linšiopingo vyskupijos vyskupo būstinė Švedijos bažnyčioje. Viena didžiausių gotikinių katedrų Europoje, priešais Linkoping pilį, vietoje, kuri nuo XI amžiaus buvo naudojama kaip bažnyčia.“ Vikipedija (anglų k.) Katedros bokštas – 106 metrai, atidaryta 1143 metais, architektai: Helgo Zettervall, Carl Harleman.
Džiaugiausi ir dėkojau Dievuliui, kad tokią svarbią mums su Laimute dieną galime pasimelsti tokioje šventovėje... Padėką pratęsėme kuklioje, niekuo neišsiskiriančioje iš aplinkinių pastatų, Katalikų bažnytėlėje, kurią buvo sunku surasti, kai dukra jos ieškojo pirmą kartą. Aplankėm gimnaziją, kurioje mokosi anūkėlė Gintarė. Gintarės klasės pamokos vyksta anglų kalba, lygiagrečiai ji mokosi švedų ir japonų kalbų, kitoms klasėms pamokos vyksta švedų kalba, iki šiol ji mokėsi ir lietuvių kalbos. Pastatas gražus, labai didelis, su bokšteliais, ypatingos architektūros, su nuostabiu rožių gėlynu pagal visą pastatą – aš tokių rožių jokiame kitame parke nemačiau. Šalia graži, jauki, gėlėmis apsodinta pavėsinė – poilsio vieta. Ir, kas labai keista, nesuprantama – kieme du neapšildomi barakai, į kuriuos net žiemą moksleiviai eina į pamokas neapsirengę per lauką, mat netelpa didžiajame pastate. Nuėjome ir prie buvusios Gintarės mokyklos, esančios išsišakojusių medžių, įvairiaspalvių gėlynų su gražia statulėle aplinkoje. Iš čia nufotografavau Katedrą, nes iš arti neįmanoma, tokia aukšta. Nustebau pamačiusi pilį, aptvertą medine tvora ir iš išorės niekuo neišsiskiriantį pastatą. Šiemet čia lankėsi Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas. Gintarė su klase dalyvavo Jo sutikime. Rotušė išvaizdingesnė – joje lankėsi Laimutė, kai čia buvo atvykęs Lietuvos ambasadorius ir vyko priėmimas, kuriame ji dalyvavo.
Stebėjausi, kad mums vaikštant, žmonių beveik nesimatė, atrodė, kad mes vienos mieste... Kur jie? Pasukome link centro. Einame pagrindine gatve, kurioje uždraustas viešasis transportas nuo pavasario iki rudens – visa gatvė užstatyta kavinių stalais, prie kurių sėdi atsipalaidavę, linksmi lankytojai. Toliau didžiulė aikštė su daugybe žmonių, sėdinčių prie stalų po laikina pastoge, paminklas su laipteliais irgi apsėstas. Šalia – nesuskaičiuojama eilė pastatytų dviračių. Mes neprisėdom. Namo grįžome vėl parku ir gan vėlai. Savo namuose tokiu laiku jau miegodavau.
Šiandien suplanuota važiuoti pas dukros draugę Helenę, švedę, kuri jai padeda geriau įvaldyti šnekamąją švedišką kalbą. Helene nuo vaikystės neįgaliųjų vežimėlyje, bet gyvena visavertį gyvenimą, prieš 20 metų ištekėjusi už vyro su dviem vaikais. Dukra jau sukūrusi šeimą, sūnus – šiemet, rugpjūtyje veda. Jos vyras pensininkas, bet dar dirba, labai rūpestingas, visur jai padeda, mėgsta šeimininkauti virtuvėje, fotografuoti. Buvo malonu svečiuotis jų draugijoje. Gyvena jie užmiestyje, apie dvidešimt minučių kelio nuo dukros, nuosavame vienaukščiame name. Butas apstatytas senovišku stiliumi, antikvariniai baldai, daug paveikslų, statulėlių, medžio dirbinių, rankdarbių – muziejus. Stovi metalinis židinys, sakyčiau ,,buržuika“, daug natūralių ir dirbtinių gėlių. Erdvi terasa, kurioje kabo vazonėliuose gėlės. Ypatingai gražios, vešlios, stambiažiedės raudonos pelargonijos. Mus pasodino terasoje prie didelio stalo. Vyras atnešė savo pagamintą patiekalą – smulkintos mėsos troškinys, rudame padaže, ant viršaus sausi ryžiai, ant jų pailgai pjaustyti virti burokėliai ir ant viso to – bruknių uogienė. Užsigėrėme įvairių rūšių vaisių gėrimu. Laimutė pateikė savo patiekalą – čija sėklos su sojos gėrimu, pienu ir braškėmis. Iš terasos buvom išvaryti labai stiprios audros, kuri išgąsdino mus ir jų augintinius – šunelį ir katytę. Viešnagę užbaigėm fotografavimusi ir jų šeimos albumų peržiūra. Mus pakvietė dar ateiti pas juos šeštadienį į renginį ,,Šeštadienio susitikimai“. Važiuojant namo dukra atkreipė mano dėmesį į tvarką keliuose. Prie sankryžos iš tolo matome degant raudoną šviesoforą, bet, jeigu privažiuojame leistinu greičiu – tuoj pat užsidega žalias.
Kiekvieną penktadienį Laimutė eina skalbtis į specialią patalpą, kurioje kelios skalbimo mašinos ir džiovinimo įrenginys. Susitvarkėme labai greit ir spėjom pailsėti – rytoj išeiginė diena, turime daug ką nuveikti.
Gražus saulėtas šeštadienio rytas. Laimutė nuoširdžiai stengiasi mane supažindinti su Švedijos gamta, miestais, pilimis, buitimi ir jos gyvenimu, tad iškeliaujame. Važiuojame lyguma, tęsiasi neaprėpiami pasėlių laukai, su laukinėmis raudonomis aguonomis pakely, kartas nuo karto sodybos su ūkiniais pastatais. Pravažiuojame didelį elevatorių, šalia vėl ilgas barakas, pasirodo, tai kalėjimas.
Atvykstame į Vadstena miestelį prie Veterno ežero ir pamatome didingą Vadstenos pilį. Ankstyvaisiais viduramžiais pilys buvo naudojamos karinei gynybai ir Švedija sugebėjo sukurti stiprią karinę pajėgą. Švedija turi daug pilių, pastatytų viduramžių ir renesanso laikotarpiu. Apėjome aplink pilį, kurios plotas labai didelis, užėjome į vidinį kiemą, pasivaikščiojome prieplauka. Aplink pilį daug laivelių ir didelių laivų, jachtų, o pakrantėje – namukų ant ratų. Daug lankytojų ir poilsiaujančių. Apžiūrėję pilį, užėjome į erdvią bažnyčią, kurios vidų puošia iškilmingos šventųjų skulptūros, įspūdingas altorius, labai gražūs vargonai, daug paveikslų.
Na, ir pavargau, bet gi nesakysi Laimutei... Ji veda mane pasigrožėti ežeru prie kito kranto, bet prieš tai dar – nemaža nuokalnė, į kuria ji lengvai užlipa ir lekia pirmyn, net neatsisukusi. Aš ir užsiropščiu – ir pasijuntu didvyre.
Sėdam į mašiną, prie kurios aš vargais negalais atėjau ir vykstame prie Jotos kanalo. „Jotos kanalas (šved. Göta kanal) – laivybinis kanalas Švedijoje, jungiantis vakarinę ir rytinę šalies pakrantes. Ilgis nuo Geteborgo (vakaruose) iki Sederčiopingo (rytuose) – 420 km. Į kanalo vandens kelią įeina Venerno ir Veterno ežerai, Jotos upė, Trolhetano kanalas (apeinantis Jotos krioklius). Pastatytas 1810-830 metais, dabar naudojamas turistiniams tikslams“. – Vikipedija.
Prie kanalo atvykom, kai per jį buvo pakeltas tiltas. Praleidom keturis garlaivius ir, pastatę mašiną į aikštelę, ėjome prie užtvankų, kur daug žmonių stebi, kaip laivai jas perplauks. Nuo vienos užtvankos iki kitos užtvankos uždarius „vartus“ pripildė vandens, pakėlė tiltelį ir laivai galėjo plaukti. Keista, kad praplaukė penki laivai – kapitonai vyrai, o su virvėm ant borto, paleidžiant laivus, sunkiai vargsta merginos.
Ekskursiją užbaigiame prie ežero, kurio tolumoje matėsi didžiulė žygiuojančio vyriškio skulptūra, esanti ant miniatiūrinės akmenuotos salelės. Pakrantė nusėta saulės mylėtojų, krante – gražūs darželiai ir daugybė stalų, prie kurių poilsiauja šeimos su vaikais. Mes kelias minutes pasėdim ant pievutės ir lekiam prie mašinos, iki kurios nearti... Turim grįžti namo, persirengti ir važiuoti pas Heleną, prižadėjom.
Per pusvalandį susiruošusios, atvykstame sutartu laiku. Helena pakvietusi akordeonistą, gitaristą, kuris dainavo, o jam pritarė akordeonistas, Helene ir net kai kurie iš klausytojų. Publika – daugelis neįgaliųjų vežimėliuose, gyventojai iš socialinių namų, kurie įkurti netoliese. Dvi valandas trukusiame renginyje skambėjo muzika, estradinės ir lyriškos liaudies dainos. Vienos dainos žodžiai: „Nesakyk, nesakyk niekados, sakyk – gal būt.“ Buvo pasveikintas 90-metis švedas iš socialinių namų, kuris gražiai dirigavo į muzikos taktą, o mes pabendravom per nuotraukas, esančias mano mobiliame telefone. Visi buvome pavaišinti kvapnia kavute su ypatingai skaniais tortais. Helenos dėka renginio nuotraukos pateko į vietinį žurnalą, kurį kaip tik šiandien gavau elektroniniu paštu. Ir dar sutapimas – rašau, kaip ir buvo renginys 29 dieną, tik ne liepos, o rugpjūčio mėnesį.
Buvau tik ką aplankiusi Vilniuje esančius Tremtinių socialinius namus, tai panorau aplankyti Švedų socialinius globos namus. Helena su vyru sutarė su administracija ir mes visi kartu nuvykome. Didelis pastatas tik dviejų aukštų, su liftu dvigubomis durimis. Koridoriai su daug erdvių fojė, apstatytų knygų lentynėlėmis, įvairiais dirbiniais, paveikslais ant sienų. Patalpos išdalintos sekcijomis, kur kiekvienam gyventojui priklauso atskiri du kambariai, apstatyti kaip dviejų kambarių butai, kai kurių baldai, indai ir kitas turtas atsivežtas iš namų. Erdvi virtuvė ir talpus tualetas, pritaikytas neįgaliesiems. Socialinė darbuotoja mums aprodė tuščius kambarius, nes atėjome šeštą valandą, kai visi švedai vakarieniauja. Sako, kiekviena sekcija turi savo valgyklą, o prie stalo sėdi ne daugiau dešimties. Atsidėkodama, socialinei darbuotojai nusilenkdama pasakiau „ačiū!“. Ji nusijuokė – jai tai nuskambėjo kaip „apšich!“ – nusičiaudėjus.
Nuoširdžiai dėkojame Helenei ir jos vyrui Dudde už suteiktą galimybę pasisvečiuoti švediškoje šeimoje. Angeliukų globos ir Dievo palaimos jiems linkime! Namo vykome pakylėtos! Namo? Ne! Dar važiavome į porą didelių parduotuvių pirkti lauktuvių artimiesiems. Grįžome sutemus. Ryt išvykstu. Laimutė mane nuveš iki kelto, kur turime būti 17 valandą.
Nuo pat ankstyvo ryto nerimauju. Aš noriu kuo greičiau vykti į Karlshamno jūrų uostą, dukra ramina ir juokiasi: „ką ten darysim?“ Sako, kad nėra ten kur užeiti, sėdėsim ir lauksim per anksti nuvykusios, o kelio „tik“ trys valandos. Man kitaip galvojasi – kelio „net“ trys valandos ir maža kas gali atsitikti, jau geriau nuvažiuoti per anksti ir palaukti... Ji įkalba mane pakeliui užsukti į gražų parką prie Linšiopingo Kinda kanalo. Užsukome, pasivaikščiojome. Tikrai pasakiškas grožis ir ji su Gintare pasivaikščiodamos, per pusvalandį, čia ateina pailsėti. To neužteko. Dar pakeliui užvažiavome į Linšiopingo gyventojų sodus. O čia pasaka baigėsi – nameliai kaip pas mus sandėliukai, vaismedžių beveik nėra arba iškrypę medžiai, gėlių yra nemažai, bet be jokios tvarkos ar nuoseklumo, šiltnamių keletą mačiau. Žmonių nesimatė, tik prie vieno namelio lauke prie stalelio...
Dabar važiuojant galėjau ilgai grožėtis ežero vaizdais ir ypatingais debesimis virš jo. Pusiaukelėje, degalinėje, sustojome pailsėti. Einame į lauko kavinę, o ji tokia šiukšlina, stalai nenušluostyti... vos radom kur prisėsti. Aišku, atvykom laiku, nors mašinos navigacija rodė nežinomą maršrutą ir mus vežė ne įprastu keliu, o daug siauresniu, tad važiavom lėčiau. Registratūroje darbuotoja kalbėjo švedų ir lietuvių kalba. Graudžiai atsisveikinau su Laimute ir atsižymėjusi bilietą, išėjau į aikštelę, kur stovėjo autobusiukas, kuris nuvežė prie kelto.
Aš jaukioj dvivietėj kajutėj su visais patogumais dešimtame kelto aukšte. Vakarienės ir pusryčių nepanorau užsisakyti, turėjau įsidėjusi. Einu apžiūrėti kelto apartamentų, pasigrožėti jūra, pasikalbėti su administracija. Mat, reikia žinoti, kur man rytoj eiti, kad pakliūčiau į autobusą, kuris keleivius nuveža į Klaipėdą. Man pasako, kad rytoj ryte paskelbs, bet aš tai galiu negirdėti... Rusakalbė tarnautoja liepė prieš devintą valandą atvykti į šį, devintą aukštą.
Ryte, vos po aštuntos, aš jau devintame aukšte. Einu į salę, kur pro langą galėsiu stebėti Klaipėdos uostą. Mane pastebi rusakalbė tarnautoja, pasisveikina, nuramina ir įspėja, kad keltas vėluoja. Po kiek laiko einu prie lifto. Stovi šeimynėlė, klausiu, ar jie važiuos ne savo transportu. Man atsako ne lietuviškai. Patylėjus, klausiu: „Autobusu?“ Vyriškis linkteli galva, o po kiek laiko man rodo savo mobilųjį, kur lietuviškai užrašyta – septinta aikštelė. Man ir reikia tos aikštelės, tad keliavau paskui juos.
Į septintą aikštelę atvykus autobusui, praneša: „Keleiviai, užleidžiam pirmumą jaunimui!“. Į autobusą sulipo grupė paauglių, o aš jiems iš paskos, prie jaunimo. Susipažinom – iš Švedijos grįžta namo futbolininkai. Išlipant, jie pagarbiai išleido mane pirma. Įėjom visi į vestibiulį, administratorė prieš mano nosį paspaudžia lifto mygtuką ir įleidžia tik mane vieną. Pasirodo, vaikinai lipo laiptais. Buvo gaila į juos žiūrėti – tokie apsikrovę krepšiais, pavargę...
Į geležinkelio stotį važiavau taksi, sumokėjau dešimt eurų. O bilietas iš Klaipėdos į Vilnių – penki eurai. Iki Šiaulių važiavau pustuščiame vagone, bet Šiauliuose vagonas užsipildė, net į vietą šalia pretendavo du keleiviai, vienas iš jų, važiuojantis ne į Vilnių, o į Klaipėdą. Kol jaunuoliai išsiaiškino, traukinys pajudėjo...
Važiuojant traukiniu grožėjausi Lietuvos vaizdais, ypač graži panorama važiuojant pro Jonavą ir įvažiuojant į Vilnių. Išlipus iš traukinio, iš perono reikia laiptais leistis žemyn. Pas mane lagaminas ant ratukų, kuprinė, rankinukas. Šalia einantis vyriškis pasisiūlė lagaminą panešti. Pagalbos neatsisakiau, jaučiau ją visą kelionę. Išlipu iš troleibuso, kažkas su lazda per kepšį muša, tuoj pat ir kelią užtveria – MČTAU literatūros fakulteto buvusi lankytoja stabdo skubančią turistę su pilnu lagaminu malonių įspūdžių...
Kristina Sadauskienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Autorės nuotraukos
