Įkvėpti didžiosios Kalėdų šventės savo poezijos kūriniais dalijasi Literatūros fakulteto klausytojai: Erminija Deviatnikovienė, Alfredas Naktinis, Lilija Smalakienė, Irena Šeputienė, Danutė Radžiūnienė, Vytautas Viskantas, Ona Grigaliūnienė, Leopoldas Stanevičius.
Erminija Deviatnikovienė
Tą naktį
girdi sniego kalbą –
leidžiasi tyliai dangus.
Siela pragysta
ir mintį baltą
lyg gėlę augina žmogus.
Kaip dovana
tūkstančius metų –
krinta žvaigždžių šviesa.
Po žemę vaikšto
Kalėdų Sakmės,
apsigobusios lino skara.
Tu tik gali
žiūrėti į dangų,
žavėtis slaptinga naktim.
Iš to lengvumo
ant rankų
sūpuoji save ir verki.
Alfredas Naktinis
Kūčios
Linksmai mėnulis žaidžia
Virš blizgančių stogų.
Namai jaukumą skleidžia
Nemiegančių langų.
Malda prie Kūčių stalo
Apgaubia gerumu.
Mes džiaugiamės, o Jėzau,
Tavuoju gimimu.
Už gėrį ir palaimą
Visi dėkojam Tau.
Taikos karštai maldaujam
Atsiųsti iš Dangaus.
Pakelkim į Aukštybes
Visi savas akis.
Tikėjimu ir meile
Mums širdys tenušvis.
Kalėdų žvaigždė
Žvaigždė iš mėlyno dangaus
Kaip saulė ryškiai šviečia.
Gimimas Viešpaties Sūnaus
Tikėti žmones kviečia.
Teatsivers plačiai širdis –
Tikėjimas teauga.
Apvaizdos mylinti akis
Kiekvieną žmogų saugo.
Iš nuodėmių Jis išvaduos,
Suteiks tvirtybę dvasiai.
Ramybė širdyse gyvuos,
Su Juo keliausim drąsiai.
Teisybės ir doros versmė
Tespindi tartum saulė.
Skambės tyra, šventa giesmė –
Taika tegaubs pasaulį.
Kalėdų žvakutės
Spindi kambary žvakutės,
Šventinės eglutės.
Mirksi puošnūs žiburėliai
Lyg dangaus žvaigždutės.
Susirinkę čia prie stalo
Žmones apkabinkim.
Kasdieninę žemės duoną
Vargšams padalinkim.
Tegu gėris šildo sielą,
Priešą verčia broliu.
Te širdis pulsuoja meile,
Laimę dovanoja.
Padėkokime Aukščiausiam,
Jis gyvybę davė.
Tesuteikia sieloms viltį
Deganti žvakelė.
Kristus pasveikino mus
Baltosios snaigės apdengė žemę,
Upę ledu jau sukaustė dangus,
Bet širdyje džiaugsmo liepsnos plevena
Jėzus vaikelis pasveikino mus.
Siuntė jį Tėvas žmonijai padėti,
Davė jam savo švenčiausius raktus –
Žmones išmokyti meile spindėti,
Sieloms parodyti Rojaus vartus.
Viešpatie Jėzau, būki vadovas,
Veski už rankų savuosius vaikus.
Sunkiąją nuodėmių naštą nuplovus
Mums tenušvis išganingas dangus.
Meilę ir pagarbą Viešpaties šlovei
Darniai tegieda visa planeta.
Kas širdyje Tavo vardą nešioja,
Dievo palaima lydės visada.
Džiūgaukit, žmonės, chorai, giedokit,
Kristus atėjo pas mus.
Žemėj tamsybės bus išsklaidytos,
Siela sustingus nubus.
Nušvito dangus
Kai šventąją naktį
Nušvito dangus,
Išvydo pasaulį
Vaikelis brangus.
Jis žinią džiaugsmingą
Žmonijai atneš,
Kaltes jos atpirkęs
Pas Dievą nuves.
O Jėzau meilingas,
Globok ir mane.
Apšviesk mano širdį
Kalėdų žvaigžde.
Giedokime giesmę,
Skambėkit, varpai.
Džiaugsmingos Kalėdos
Atėjo čionai.
Mes garbinam Jėzų,
Jam skamba varpai,
Osana padangėm
Aidės amžinai.
Kalėdos
Snaigės sukasi ir krinta,
Tartum šydas gaubia mus.
Tai Kalėdų rytas švinta,
Jis pasveikina visus.
Gimė mūsų Atpirkėjas,
Dievo atsiųstas Sūnus.
Jį pagerbia piemenėliai,
Džiaugias žemė ir dangus.
Meilės ir tiesos skleidėjui
Giesmę gieda žmonija.
Gimė Jėzus kūdikėlis
Ir manojoj širdyje.
Kalėdų naktį
Pražydo snaigėm žemė,
Pripustė lig langų,
Mėnulis dosniai žeria
Vainiką spindulių.
Žvaigždelės smalsios žiūri
Šimtų šimtais akių,
Šviesi Vakarė spindi
Ryškiausiai iš visų.
Einu per baltą žemę,
Brendu giliu sniegu,
Eglučių šakos žvilga,
Aplietos sidabru.
Paukštelis margas skrido,
Sujudino šakas –
Pabiro šaltas sniegas
Nuo medžio į rankas.
Balta žvaigždelė krito,
Užkibo už šakos,
Baltų Kalėdų džiaugsmo
Ji man padovanos.
Lilija Smalakienė
Kai metų kalendorius taip beviltiškai susitraukė, vis dažniau į dieną įsispraudžia klaustuko formos stabtelėjimai: kur dingsta laikas? Atsakymų paieškos kartais sukrenta į eilėraščio formą...
Metai pagal kaštoną
Taip jau buvo:
365 kaštono dienos.
Iš ano mano kiemo
Tebegaunu pamokas
Nuo rausvai brinkstančio pumpuro,
Bet išsitaškančio žalumu.
Nuo iškeltų kandeliabrų
Įsižiebiančių pavasario iškilmėms.
(Šiek tiek pretenzinga. Todėl varnėnas
Giedoti tupia į gretimą ąžuolą.)
Nuo spygliuoto lyg paauglys bręstančio vaisiaus.
Nuo gebėjimo su juo atsiskirti.
Leisti jam kristi,
Leisti suplėšyti būtą buvimą…
Ir jau būti kitu.
Medžiu.
Nuo dėl ligos besiriečiančio lapo,
Nuo rudenio vėtroj niekaip nesulinkstančio,
Tyliai žiemai apmirštančio
Dar tebegaunu pamokas:
Kaip žydėti ir bręsti,
kaip mylėti, netekti.
Kaip sirgt ir iškęsti,
kaip mirti ir būti.
Taip jau buvo.
Ar bus dar?
Iš ano mano kiemo.
365 kaštono dienos…
Netaupios akimirkos
Džiazuoju akimirkomis
Netaupiai, smulkmeniškai, stovėdama ant tako:
Reikėjo striukės ar užteks megztuko?
Netaupiai džiazuoju:
Automatiškai pakilusi laiptais
Ir nusileisdama tais pačiais,
kad eit tolimesniu keliu, nes
Nes pakeliui pušynas ir
Viršūnėse gelstančios liepos, dar tas šermukšnis:
Nostalgija buvusių mano buvimų.
Džiazuoju netaupiai
Pasukdama į nebūtą ir visai man nebūtiną
Maža gatvelę. Čia
Laiko nuėstos sienos bado
Mane daiktiškumo neatsparumu:
Svarbiau, kas už jų.
Jei taip,
Pastoviausia vieta liks kapinės.
Džiazuoju jaunos poetės eilėraščiu:
Dėl jos drąsos ir tokio mėlyno liūdnumo.
Dažnai džiazuoju kasdienybės minutėmis.
Gal netaupiai?.. Kaip pažiūrėsi.
Kaip ir į tą eilėraščio mėlyną liūdesį…
Bet juk tai gyvenimas.
Irena Šeputienė
Kūčių naktį
Kalėdų pyragas ant stalo,
šeimyna aplink susodinta,
bažnyčios šventoji plotkelė
po lygiai visiems padalinta.
Viduržiemio baltąją naktį
žvaigždė danguje pranašavo,
kad užgimė mažas vaikelis –
globėjas ir mano ir tavo.
Tegu Jo šviesa amžinoji
sušildo kiekvieną esybę...
Suglauskime delnus maldelei –
už meilę, už taiką , ramybę.
Per metų slenkstį
Pro atvertas duris išėjo metai.
Perlipo per aukštą medinį slenkstį
ir senolio žingsniu nutolo į juodą naktį.
Neatsisuko, neatsisveikino.
Tik paliko užaugintą javą,
sunokintą obuolį,
pasodintą medį,
sukurtą dainą...
Viską, ką nuveikė, užrašė į dvylikos
puslapių dienoraštį.
Kiekvienam mėnesiui po lapą.
Atsigręžiau į kitą pusę –
per medinį aukštą slenkstį
ritosi rubuilis mažylis.
Paskui save tempė ant siūlo
parištą naują dienoraštį –
dvylika dar tuščių lapų ...
Danutė Radžiūnienė
Kūčių vakaras
šventas, tylus.
Plotkelę dalijamės trys:
aš, mano vyras, sūnus
Dievo vaiko
gimimą išvys.
Šiąnakt laikas
kitoks, trapus.
Tik trumpam
žvaigždelė nušvis.
Bet kartosis per
amžius visus
ta stebuklų naktis.
---------------------
Laikas, sekundės,
metai nuskriejo –
nesustabdyt.
Sukasi ratas,
ateina Naujieji –
nesulaikyt.
Bet dar galėsi
kalnus nuversti,
nebekartoti klaidų.
Širdį ir sielą
švelnumui atverti,
pasidalint gerumu.
Vis dar gali
paprašyt atleidimo,
o ir atleisti kitiems.
Po šitiek metų
skaudaus patyrimo
liūdyt ramybę žmonėms.
|
|
|
|
|
|
|
||||
Kalėdos, Kalėdos, Kalėdos,
Didi tikinčiųjų diena,
Ją švenčia krikščionių pasaulis,
Ją lydi kiekviena žiema.
Girdisi kalėdinės giesmės
Per Kūčių Bernelių mišias,
Kalėdinis rytas mus šaukia,
Dainuoti Kalėdų dainas.
Kalėdos, Kalėdos, Kalėdos –
Atmintina švenčių diena,
Turtingas senelis aplanko
Kalėdinių švenčių proga.
Eglutės žaisliukais išpuoštos
Nušvinta visų namuose,
Pažymi jie Kristaus gimimą
Kol gyvas jis dar mintyse.
Ona Grigaliūnienė
Grįžtanti saulė užgožia
Vėsią nerimo bangą.
Pyktis, baimė, pavydas –
Netinkami žodžiai.
Sveiki, Naujieji!
Tikėjimas, meilė, viltis –
Mūsų kelrodžiai.
Leopoldas Stanevičius
Mes lyg žvakės degame ir gęstam,
Nesustodami nė vienoj stoty,
Nuolat barstom savo dienų šviesą,
Kad jos gautų – nors šiek tiek – kiti.
Kai tuštybių keliai tik nutils,
Priartės meilės šviečiantis krantas, –
Vėl pakilsime mes – jau kiti
Ir vėl rasim Tėvynę sau šventą.
