MČTAU senjorai toliau tęsia Švietimo ir mokslo ministerijos remiamą neformaliojo švietimo projektą „Vasario 16-osios Akto signatarų keliais“, skirtą Lietuvos Respublikos 100-mečiui paminėti.
Po apsilankymo Kaune, šį kartą rugpjūčio 24–25 dienomis, projekto dalyviai nutarė aplankyti vaizdingąsias Užnemunės – Suvalkijos (Sūduvos) žemes, kuriose gimė, gyveno ar dirbo daugiausia Vasario 16-osios Akto signatarų. Kelionės programa leido apimti tik pietinę lietuviškosios Sūduvos dalį.
Piligriminė kelionė prasidėjo Onuškio miestelyje, kuriame Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo įspūdingos bažnyčios šventoriuje 1993 m. birželio 14 d. buvo perlaidoti Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko, mirusio 1942m. tremtyje Altajaus krašte, o taip pat sunkios lemties jo artimųjų: žmonos Zofijos ir sesers Filomenos palaikai.
D. Malinauskas, puikiai išsilavinęs žmogus, būdamas vienas iš slaptos tautinės draugijos „Dvylika Vilniaus apaštalų“ steigėjų, po didelių žygių ir vargų pasiekė, kad nuo 1901 m. vienintelėje Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje tikintiesiems buvo leista melstis lietuviškai. Jis visą gyvenimą domėjosi ir nagrinėjo Lietuvos krašto istoriją, puoselėjo lietuviškas tradicijas ir kalbą, todėl laikytinas vienu iš didžiausių Lietuvos tautinio atgimimo organizatorių ir puoselėtojų. Senjorai prie D. Malinausko ir jo artimųjų kapo uždegė žvakutes, pagiedojo Tautos himną.
Toliau piligrimų kelias vedė į Pivašiūnus, kur 1911–1927 m. klebonavo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis. Čia jis pasiekė, kad nors kartą per mėnesį per mišias būtų meldžiamasi lietuviškai, rūpinosi atnaujinti lietuviškų poterių kalbą. A. Petrulio veiklai ir gyvenimui Pivašiūnuose atminti buvo pastatytas paminklas. Senjorai paminklą papuošė tautine juostele, pagerbė pagiedodami Tautos himną.
Ta puikia proga buvo aplankyta ir Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos bažnyčia, kuri yra Lietuvos medinės sakralinės architektūros paminklas. Bažnyčia garsi čia esančiu nuo seno stebuklingu laikomu Dievo Motinos paveikslu. 1988 m. paveikslas karūnuotas popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotais vainikais, ir jam suteiktas Nuliūdusiųjų Paguodos titulas.
Čia projekto dalyvius sveikino ir apie stebuklingą paveikslą dvasingai papasakojo bažnyčios klebonas monsinjoras Vincas Baublys.
Toliau kelias vedė į Alytų. Pravažiavome per tiltą, kuris pavadintas pirmojo žuvusio už Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos karininko A. Juozapavičiaus vardu, apžiūrėjome A. Zikaro sukurtus bareljefus.
Pakeliui projekto dalyviai aplankė labai įsimintiną, iki skausmo širdį veriančią vietą – Kalniškės miške esanti memorialą, kur 1945m. gegužės 16 d. vyko Kalniškės mūšis, pats nuožmiausias ir didžiausias Lietuvos partizanų mūšis su reguliaria sovietų kariuomene. Sovietų Sąjungos NKVD kariuomenė, talkinant Simno stribams apsupo 60–90 partizanų, vadovaujamų J. Neifaltos-Lakūno. Po atkaklaus mūšio tik nedaugeliui partizanų pavyko prasiveržti iš apsupimo. 1988 m. palaidojimo vietoje pastatytas kryžius, o šalia jo pastatyta daugiau kovotojams atminti kryžių.
Tokia pagarbi tyla, atrodo ir medžiai nedrįsta šlamėti, tik gal stuomeningos pušys mena tą tragišką dieną ir tyliai gedi...
Tylomis uždegamos žvakutes, jautriai pagiedamas Tautos himnas, nes jie čia jau sudėjo savo auką, kad tas himnas vėl laisvai skambėtų. Kiekvienas sau senjorai, paskendę savo mintyse, leidžiasi kalvos laiptais...
Atvykstame į Kalvariją. Sustojame prie obelisko Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui paminėti, apsilankome parke, kuriame, berods, yra vienintelis paminklas Lietuvoje, skirtas Motinai. Oi kaip sunkiai ėjome į laisvę, oi kiek sūnų ir dukrų galvas padėjo, o motinų ašaros upeliais tekėjo, kad turėtume savo laisvą Lietuvą, kad lūpos galėtų kalbėti, o dainos skambėti savo gimtąja lietuviška kalba. Daug, labai daug paminklų Motinoms Lietuvoje reiktų pastatyti!..
Apsilankėme Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje, kurioje 1935–1942 m. klebonu dirbo 1923–1926 m. buvęs žemės ūkio ministras, Lietuvos žemės reformos iniciatorius ir vykdytojas Mykolas Krupavičius. Apie šį talentingą, labai išsilavinusį ir nusipelniusį Lietuvai signatarą, jo atliktą žemės reformą pasakojo doc. dr. V. Kniūraitė.
Kaimo keliais, pro ramias, saulės spinduliuose raudonuojančiais obuoliais pasipuošusius sodybas, atvykome į Kušliškius. Šioje atokioje vietovėje 1891m. vasario 23 d. gimė Lietuvos teisininkas, istorikas, publicistas, redaktorius, diplomatas, Vasario 16-osios akto signataras Petras Klimas.
Ilgai ėjome dar po lietaus neišdžiūvusiu lauko takeliu, kol priėjome medžiais ir krūmais apaugusį gojelį, kuriame vos suradome signatarui pastatytą atminimo stulpelį... Galvoje kirbėjo posakis “Sic transit gloria mundi”... Bet tai netiesa! Jo vardas jau įrašytas amžiams ir išliks gyvas visiems laikams kol bus Lietuva...
Priartėjome prie Ožkabalių. Iš tolo matyti naujai gražiai sutvarkyti ūkiniai pastatai, gyvenamasis namas ir erdvus kiemas, šalia nedidelis tvenkinys su žydinčiomis vandens lelijomis. Tai Lietuvos valstybės patriarcho, lietuvių visuomenės veikėjo, pirmojo laikraščio „Aušra“ redaktoriaus, vieno svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininko, daktaro Jono Basanavičiaus gimtinė.
Šalia sodybos vešlus 40 hektarų ploto Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas, sodintas žymių, Lietuvai nusipelniusių ir kitų žmonių, kuris simbolizuoja Lietuvos tvirtybę ir susitelkimą. Tiesiog širdis šaukia būti kartu vienybėje, džiaugtis kartu ir didžiuotis, kad mes iškentėję tiek kančių ir vargų, kad esame laisvi ir tokie didūs, tad lenkiame galvas tokiems minties galiūnams kaip J. Basanavičius ir jo sekėjams. Išdidžiai skambėjo J. Basanavičius atkurtoje sodyboje Tautos himnas, atliekamas pakilai nusiteikusių projekto dalyvių.
Atvykome į Pajevonis. Apžiūrėjome Jono Krikštytojo bažnyčią, kurią sovietmečiu ne kartą kėsintasi susprogdinti, pagerbėme paminklą Vytautui Didžiajam, pastatytą 1935 metais ir išlikusį per visą sovietmetį.
Vakarui artėjant, pasiekėme Vištyčio miestelį. Miestelis įsikūręs Sūduvos aukštumoje, prie Vištyčio ežero, vietinių vadinamu Europos Baikalu dėl jo švaraus vandens. Per ežerą eina Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos. Pavaikščiojome po ramų, medžių gausa ir gėlėmis dabintą miestelį, nusilenkėme Vytauto Didžiojo paminklui.
Pirmos dienos kelionė baigėsi Čižiškiuose ant Vištyčio ežero kranto. Palydėjome į ežero bangas skęstančią saulę, grožėjomis rudenėjančio vakaro spalvomis...
Antroji projekto dalyvių diena prasidėjo Kybartų miestelyje, kuris Lieponos upeliu ribojasi su dabartine Kaliningrado sritimi. Čia keliautojus pasitiko Kybartų bendruomenės pirmininkas, kuris papasakojo apie miestelio istoriją, kad Kybartai mena net karalienės Bonos Sforcos laikus, o išgarsėjo, kai 1861 m. per miestelį buvo nutiesta geležinkelio Sankt-Peterburgas-Varšuva atšaka. Miestelyje gimė ir gyveno eilė žymių žmonių - dailininkas Isaakas Levitanas, Lenkijos kompozitorius ir dirigentas Emilis Mlynarskis ir kt. Kybartai – paskutinė tėvynėje Lietuvos prezidento Antano Smetonos vieta, kai vėlų 1940 m. birželio 15 dieną jis perbrido Lieponos upelį į Vokietiją. Miestelyje klebonavo “Lietuvos Katalikų kronikos” leidėjas ir iniciatorius Sigitas Tamkevičius. Piligrimai apžvelgė namelį, kuriame jis gyveno ir buvo persekiojamas saugumo darbuotojų. Apsilankėme Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje, neorenesansinio stiliaus, pastatytoje 1928 m. pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą.
Toliau projekto dalyvius kelias atvedė į Kudirkos Naumiestį, įsikūrusį Šešupės ir Širvintos upių santakoje. Pirmiausia aplankėme Lietuvos himno autoriaus, Lietuvos tautino atgimimo šauklio Vinco Kudirkos paminklą miestelio centre. Paminklą aprišome tautine juostele, o parke skambiai nuaidėjo jo sukurta Tautinė giesmė. MČTAU Istorijos fakulteto dekanė, doc. dr. Vida Kniūraitė išsamiai papildė mūsų žinias apie V. Kudirkos rečiau minimus gyvenimo faktus, jo virsmą Lietuvos patriotu.
Projekto dalyviai apsilankė ir Vinco Kudirkos vardo mokykloje, statytoje 1932 m., tylos minute pagerbė jo atminimą miesto kapinėse prie jo kapo uždegta žvakute.
Per Sūduvos kalvas ir lygumas, atokiau nuo pagrindinių kelių, projekto dalyviai pasiekė Tupikus, kuriuose yra Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Justino Staugaičio gimtos sodybos vieta. Ant atminimo stulpelio užrišome tautinę juostelę, ir po vešliais ąžuolais vėl skambėjo Lietuvos himnas.
Atvykstame į Paežerių dvarą, gražiausią Sūduvos krašte ir viena gražiausių rezidencijų Lietuvoje. Čia mus pasitiko Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius, istorikas, eilės straipsnių autorius Antanas Žilinskas. Jis papasakojo apie dvarą, jo istoriją bei dvare gyvenusius žmones, supažindino su ekspozicijomis. Pagrindinius rūmus šioje vietoje pasistatė Simonas Zabiela (1750-1824). Dvaro sodybos ansamblį suprojektavo ankstyvojo ir brandaus klasicizmo atstovas architektas Martynas Knakfusas. Nuo 1939 m. iki sovietų atėjimo, dvare gyveno Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, leidėjas, verslininkas, bankininkas Jonas Vailokaitis. Dabar dvaras naujai restauruotas. Interjere gausu skulptūrinio dekoro, plastinės puošybos, medžio drožinių. Rūmų viduje puošnumu išsiskiria barokinė rotondinė salė.
Kartu su Antanu Žilinsku aplankėme ir Vilkaviškio žymias vietas, apžiūrėjome Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedrą, pagerbėme didingą, sėdinčio kėdėje patriarcho Jono Basanavičiaus granitinį paminklą.
Jau vakarėjant, laukų keliukais ir takeliais, Bukaučiškėse, netoli Daugų, nedidelėje kalvelėje suradome koplyčią – vienintelę likusią Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-osios akto signataro, buvusio Lietuvos Ministro pirmininko Vlado Mirono dvarvietės liudininkę. Užrišome jau paskutinę tą vakarą tautinę juostelę, subtiliai vakaro sutemose nuskambėjo Tautinė giesmė.
Grįždami namo aptarėme turiningą kelionę, kad galėjome aplankyti šių iškilių žmonių gimtąsias ar jų gyvenimo vietas, kad dar geriau galėtume suprasti jų nepaprastą indėlį į Lietuvos Nepriklausomybės istoriją, nes R. Granausko žodžiais tariant ,,spindi jų gražumas kaip ta Jono Biliūno žvaigždė per šimtmečius ne tik vidurnaktį, bet ir šviesiausios dienos vidurį, jų dvasia, jų siela, jų kilnumas ir pasiaukojimo didybė”.
