Leopoldo Stanevičiaus eilėraščiai iš naujausios jo knygos „Pasaulis lyg demonas juokias”
Baladė apie paukštę
Kai paklausiau plačiaskario klevo:
„Kas ta nuskubėjus baltaveidė?”
Jis tik per viršūnę sulingavo
Ir žemyn šakas savas nuleido.
Kai paklausiau baltą baltą paukštę:
„Kas ta, kas ta baltaplaukė?”
Ji tik nėrė dar greičiau į aukštį –
Girdi, lauki savo paukštės, lauki.
Kai paklausiau aš laisvūno vėjo:
„Kas ji, ta laukų nugairinta mergaitė?”
Jis tik abejingai nuskubėjo –
Aišku, jie visi su manimi tik žaidė.
Kur tu nuskubėjai, baltaveide?
Kur tu, nepagauta balta paukšte?
Aš, tai aš dabar rankas nuleidau,
Su pavydu žvelgdamas į aukštį.
Neišmetė
Neišmetė manęs iš balno sunkios žinios
Ir jau, tikiuosi, niekad neišmes.
Tad nerimą ir neviltį šalin nuginęs,
Stumiuos pirmyn nuo amžiaus pragarmės,
Kuri kas žingsnis veriasi kasdieną,
Ir daugiaveidis pakelių likimas
Lazda man moja, šaiposi perdėm,
Jei tik velniai vaidentis ima.
O jie – tai fobijos ir abejonės,
Pagundos, nerimai kaip vandenai,
Kurie užlieja sielą, plūsta man per šonus,
Ir tu, atrodo, jau nebežinai,
Kad liko dar nebeapsemtas krantas,
Oazė smėlio dykumoj ar sieloj,
Ir kad belieka tik šviesumo pasisemti
Iš žemės kuokštų, paukščių, mėnesienų.
