Kuo dažniau keliauji po Lietuvą, tuo prasmingiau skamba Salomėjos Nėries žodžiai: Koks gražus mažytis mūsų kraštas, kaip lašelis tyro gintaro... Tuo įsitikino Kultūros fakulteto Knygų klubo narės, Rasų kapinių tvarkytojai, grupių seniūnai ir aktyvūs universiteto veiklos dalyviai. Kai gerokai vėluodami išskubėjome istorinės Upytės žemės link, išsidraikusios pievose rūko paklodės tingėdamos kilo aukštyn...
Kelionės metu dekanė Aldona Mikulionienė skaitė ištraukas iš hegzametru parašytos poemos „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“, kuri buvo išleista Krokuvoje 1523 m. Jos autorius – Mikalojus Husovianas, lotyniškai rašęs poetas humanistas, gyvenimu ir kūryba betarpiškai susijęs su Lietuva, buvo daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, jos patriotas. Remiantis poema apie stumbrą, galima manyti, kad poetas buvo gimęs Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, kadangi tame kūrinyje jis Lietuvą vadina savo kraštu ir savo tėvyne, su meile aprašė girių, augalų, aplinkos grožybes.
Keliaudami Husoviano aprašytais takais, stabtelėjome Pašilių stumbryne, kur turėjome gražią progą dalyvauti čia gimusios stumbrytės Gilės krikštynose. Iš apžvalgos aikštelės stebėjome šių įspūdingų laukinių gyvūnų elgesį bandoje, išdidžią laikyseną, mitybos įpatumus. 19 amžiaus vidury stumbrai jau buvo išnaikinti, išliko nedaug egzempliorių zoologijos soduose ir parkuose. Stumbrų populiacija Pašiliuose atkurta 1969 m., kai į Lietuvą buvo atvežta belovežinių stumbrų porelė, o 1971 m. stumbrė atsivedė pirmąjį stumbriuką. Šiuo metu stumbryne gyvena 15 stumbrų, o miškuose laisvėje klajoja apie 150 šių taurių gyvūnų.
Krekenavos miestelyje apžiūrėjome eklektiškos architektūros, neogotikos elementų turinčią mūrinę Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Didysis šios bažnyčios altorius garsėja Dievo Motinos paveikslu, kurį tikintieji laikė ir tebelaiko turinčiu stebuklingos galios. Krekenavoje gyveno kunigas Antanas Mackevičius, baigęs Varnių seminariją, po Pirmojo pasaulinio karo kelerius metus čia atostogaudavo Maironis, kur parašė didžiąją dalį poemos „Mūsų vargai“, baladę „Čičinskas“ bei pluoštą eilėraščių, paliko miestelio gyventojams daugybę ilgainiui legendiniais tapusių prisiminimų.
Nepastebimai prabėgo laikas unikaliame knygnešių muziejuje, kuris įsikūręs vaizdingose Krekenavos apylinkėse, Ustronės vienkiemyje esančios sodybos klėtyje. Čia 19 a. buvo Garšvių knygnešių bendrovės susibūrimų vieta ir slepiama draudžiama spauda. Svirnas susijęs ir su rašytojo, švietėjo Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimu ir veikla, jam 1902-1905 metais klebonaujant Vadaktėliuose. Atminimui įkurta gyvenimo ir kūrybos ekspozicija, kurios stenduose – rašytojo nuotraukos, laiškų faksimilės, knygos, rankraščiai. Sukaupti eksponatai pasakoja apie J. Tumo-Vaižganto bendradarbiavimą ir draugystę su Vincu Krėve, Antanu Vienuoliu, Liudu Gira, Vincu Mykolaičiu-Putinu ir kitais iškiliais ano meto kultūros, meno žmonėmis. Muziejuje saugomas autentiškas iš Naujamiesčio bažnyčios perduotas rašytojo krėslas.
Maloniai mus nustebino bei pradžiugino muziejaus prižiūrėtojo muzikavimas armonika ir kanklėmis. Įsidrąsinusios jam pritarė ir kelios balsingos dainininkės iš mūsų tarpo. Jis pademonstravo uždraustos spaudos leidinius, pateikė įdomių faktų, atskleidė knygnešystės fenomeno sąsajas Viktorijos Daujotytės tekstuose, Česlovo Milošo įžvalgą apie lietuvių tautos dvasios stiprybę, puoselėjant lietuvių kalbą, su įkvėpimu perskaitė Justino Marcinkevičiaus vaizdingą eilėraštį „LDK“, parašytą įsimintiną mūsų tautai datą – 1990 m. liepos 15 d. Štai ištrauka:
...Prie gęstančio laužo
snaudžia mano senolis.
Laikas – kaip alkanas šuo
graužia jo kalaviją.
Pašaukite Vytautą –
ką jis ten veikia?
Praneškit: sudygo rugiai,
o raštas nedygsta...
Toliau mūsų maršrutas suko į žymios kultūros, visuomenės veikėjos, pedagogės, rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtinę – Puziniškio dvarą, kuris 19-20 a. sandūroje lietuvių kultūros istorijoje žinomas kaip tautinio judėjimo, lietuvybės puoselėjimo centras. Čia lankydavosi Jonas Jablonskis, Jonas Biliūnas, Povilas Višinskis, kurį laiką gyveno ir ūkiu rūpinosi rašytoja Žemaitė.
Muziejaus ekspozicija lankytojams primena to laikmečio dvasią, pasakoja apie G. Petkevičaitės-Bitės gyvenimą, reguliariai veikia edukacinės programos, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Čia teikiama G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija, skirta ne tik rašytojams, bet ir bendrojo lavinimo mokyklos mokytojams už jaunųjų kūrėjų skatinimą, kultūros sklaidą, aktualią publicistiką, pilietines ir tautines iniciatyvas.
Rašytojos gimtinėje gardžiavomės ne tik dvasios penu, bet ir Puziniškio muziejaus prieangyje paragavome ant laužo išvirtos grikių košės su spirgučiais, paskanavome kvapnios žolelių arbatos.
Nuvykę į Panevėžį, pirmiausia aplankėme Juozo Miltinio palikimo studijų centrą, kuris yra įsikūręs legendiniame teatro režisieriaus bute. Čia kruopščiai išsaugota autentiška gyvenimo aplinka, rūpestingai atkurtas visas Panevėžio dramos teatro režisieriaus testamentinis palikimas visuomenei – biblioteka, rankraščiai, dokumentų kopijos, meno kūrinių kolekcija, taip pat čia saugomi asmeniniai daiktai, repeticijų garso įrašai, vaizdo įrašų rinkinys. Darbo kabinete keli tūkstančiai knygų pažymėti Juozo Miltinio autografais, puslapių paraštėse gausu pastabų, pašalinei akiai nesuprantamų ženklų. Tai tik įrodo, kad keliomis kalbomis sukaupta kolekcija niekada nedulkėdavo lentynose. Pažymėtina, kad 2006 m. Juozo Miltinio fondas įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą ir pripažintas nacionalinės reikšmės kolekcija.
Už kelionę, kurioje per vieną dieną nukeliavome iš Mikalojaus Husoviano Renesanso amžiaus iki Juozo Miltinio kūrybinio įkvėpimo oazės, dėkojame savo ekskursijos vadovei, Kultūros fakulteto dekanei Aldonai Mikulionienei.
