Mes ateiname į tą miestą, iš kur pasitraukė laikas, prie tų namų, kur neužsidega šviesos, kur amžina suakmenėjusi tyla ir... amžinas skausmas. Ateiname pabūti su tais, su kuriais niekada nesusitiksime ir nenugramzdinsime užmarštin, kur sustojęs gyvenimas, kur skausmas sukausto ir išlikusiuosius, kur sudužusios viltys ir polėkiai... o ypač, kai ateitis, gyvenimo prasmė sudėta į tą „vieną pintinę“...
Ateiname, kuičiamės, tvarkome, sodiname, laistome, trumpiname rožių kotus, keičiame vandenį, žvakes... Čia – neišsipildžiusios viltys, lūkesčiai, čia – visa geriausia ir brangiausia, čia – gražiausi ir mieliausi vardai: Rolandėlis, Indrutė, Linutis, Vaidutis, Reginutė, Skirmantėlis, Algirdėlis... Viešpatie, kiek jų?! Ne, ne tų, kurie jau nugyveno savo gyvenimą, o tų, kurie dar tik ėjo kurti, džiaugtis, mylėti...
Ateiname apjungti ne tik bendro tėvų skausmo dėl be laiko išėjusių savo vaikų, negalėjimo susitaikyti su tuo, kad giltinė per prievartą nusinešė ne tuos..., bet ir kaltės jausmo dėl nesugebėjimo jų išsaugoti... Ir visai nesvarbu ar nusinešė gripo epidemija, ar neatsargus vairuotojas pasitaikė, ar piktadariai pridėjo savo nagus, ar... savo noru išėjo – skausmui išreikšti nėra nei mato, nei laiko vienetų!
Ateiname ir netgi ne visuomet suvokiame, ką darome... Kartais susitikę su artimais tapusiais kaimynais kalbame apie orą, politiką, pasakojame anekdotus, netgi juokaujame, nors po valandos, kitos vėl šauksime balsu iš skausmo... Tai – gyvenimas! Žaizdotas, kraujuojantis, bet jeigu jauti skausmą, reiškia esi gyvas! Žinoma, visa tai tam, kad galėtume ko nors įsitverti, nors kiek užpildyti danguje „nukritusio bokšto“ vietoje (anot Anos Achmatovos) atsiradusią tuštumą... Gal ir siekiant susivokti savyje, skausmo akivaizdoje surasti tikslą išlikti..., o gal ir geriau suprasti išėjusiųjų neišsakytas mintis, neatskleistus jausmus, jų turėtą širdies skausmą, sielvartą ― juk kiekvienas turi teisę į privatumą!
Čia, kur nėra vietos melui, nenuoširdumui, gal ir po laiko pajunti tikrąją žmogaus vertę. Suvoki, koks trapus tas gyvenimo medis, kaip lengvai jis gali nulūžti, kaip reikia jį puoselėti, saugoti. Kaip atsargiai reikia elgtis, kad netektų vėliau apgailestauti dėl klaidų ir lieti karčių ašarų dėl to, ko nespėjai padaryti ar pasakyti gyvam esant; kartu suvoki, kad nereikia slėpti savo jausmų ar atidėti gerų žodžių ir darbų kitam kartui – reikia suspėti parodyti, kaip myli artimuosius. Juk širdies šiluma, gražiausi žodžiai, pagaliau – gėlės ir vainikai – reikalingi gyviesiems!
Sielvarto bangos, lyg tie kas vakarą ant kapo verkiantys saulėlydžiai, keičia viena kitą... ir vieną dieną valydamas nuo akmens dulkes imi permąstyti savo gyvenimą, ieškoti klaidų – gal mes patys netinkamu elgesiu ar gyvenimo būdu užprogramavome savo vaikų likimą? Gal turime ne atsisakyti savo gyvenimo (daugumai tėvų atrodanti išeitis), o atvirkščiai, išeiti iš tos beribės kančios ir ieškoti būdų, kaip išpirkti prisiimtą kaltę ar atlikti kažkokią bausmę? Praradimo skausmo neišdildys niekas, bet gal ir su amžinu skausmu širdyje reikia gyventi dvigubai daugiau, gal kitiems duoti tai, ko nespėjai suteikti savo vaikui? Gal reikia gyvenimu džiaugtis su kitais, jei negali su savo vaiku?.. Sakoma, jei moki patirti skausmą, reikia mokėti jį ir išgyventi.
O gal vaikai išeina iš nesėkmingų santuokų? Besigilinant į save kyla ir tokių minčių. Ir narplioji, narplioji... Tačiau jau nieko nebepakartosi – gyvenimą rašome vieną kartą ir į švarraštį! Kaip bebūtų sunku tai pripažinti bei su tuo susitaikyti, reikia gyventi toliau nors ir su užblokuota nepagydoma žaizda širdyje, ir – eiti pirmyn. Padėti taško neturime teisės. Negalime būti egoistais. Taigi, gana ašarų – nebeskandinkime savo apverktųjų! Atverkime širdis pasauliui ir tegu iš jų liejasi meilė ir šiluma gyviesiems – jų dar daug kam reikia. Pasaulyje niekada netrūksta kenčiančiųjų. Pasitelkime savo patirtį (ir skaudžią), gyvenimišką išmintį, pasukime galvas, ką dar gero galime nuveikti, ir garbingai užbaikime rašyti savo gyvenimo švarraštį. Gal tuomet ir po kryžiais bus lengviau gulėti, ir virš jų gyventi. Jeigu jau Dievas davė išlikti, argi galima atstumti tą dovaną?! Argi turime teisę pasiduoti, nuleisti rankas?! Kažin, ar mūsų vaikai to norėtų, ar atleistų mūsų silpnybę...
