2016 m. gruodžio 13 d. baltais žiemos takais, elegantiškai sningant, MČTAU Turizmo fakulteto klausytojai rinkosi į Lietuvos technikos biblioteką, į susitikimą su knyga… Artėjant šv. Kalėdoms, visi nejučia užsikrečiame gerumu, noru nuveikti kažką gražaus, prasmingo…
Šių metų vasario 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vilniaus universitete paskelbė Bibliotekų metų „Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė“ pradžią ir pakvietė visus draugauti su bibliotekomis, skaityti, dalytis knygomis. Jau penktus metus šalies vadovė kviečia dalyvauti tradicinėje akcijoje „Knygų kalėdos” ir padovanoti naujų knygų šalies viešosioms bei mokyklų bibliotekoms.
Ar mes, MČTAU Turizmo fakultetas, galėsime prisidėti prie šios akcijos?
Didžiausia garbė šiandieną pristatyti jums naują knygą-albumą „Vincas Dilka. Padalinto gyvenimo vaizdai“, kuri yra išleista visos šeimos pastangomis. Aiškumo dėlei turiu pasakyti – kalbėsiu apie savo amžinos atminties mylimiausio vyro Rimanto Dilkos tėvą – Vincą Dilką.
Šios knygos-albumo tikslas buvo surinkti išlikusią po dailininko mirties vertingą medžiagą apie V. Dilkos gyvenimą ir kūrinius.
Knygos sudarytoja – dailininko dukra dr. Ramunė A. J. V. Dilkaitė-Vaitonienė leidžia kalbėti pačiam menininkui per niekur nepublikuotus autentiškus dokumentus, laiškus ir dienoraštį. „Tai nešališkai leis atsiskleisti jo asmenybei ir galbūt sudomins ne tik meno tyrinėtojus, dailės specialistus, muziejininkus, bet ir istorikus, kuomet į pakankamai ilgą ir sudėtingą mūsų istorijos laikotarpį atsiras galimybė pažvelgti per subjektyvią tuos laikus išgyvenusių žmonių prizmę“ – rašo dukra knygos-albumo pratarmėje.
Apie dailininko Vinco Dilkos gyvenimo kelią…
Panevėžio krašte, netoli Krekenavos, Baibokų kaime, ūkininkų Stepono ir Barboros Dilkų šeimoje 1912 metų vasario 15 d. pasaulį išvydo būsimasis dailininkas Vincas Dilka. Laiminga ir nerūpestinga Vincuko vaikystė truko neilgai. Įpusėjus ketvirtą pradinės mokyklos skyrių, mirė motina. Tu pačių metų vasarą mirė vyriausioji sesuo, buvusi viena iš šeimos atramų. Nors septyniems be motinos ir vyriausios sesers likusiems vaikams buvo labai sunku gyventi, Dilkų šeimoje išliko nuostata siekti mokslo bet kokia kaina. Vasarą visi darbavosi tėvo ūkyje, tarnavo pas stambesnius kaimynystėje gyvenusius ūkininkus, žiemą mokėsi. Tokiu būdu jaunasis Vincas baigė Krekenavos progimnaziją. Bet tolimesniam mokslui nebuvo pinigų, todėl jis pasirinko tarnybą kariuomenėje. Tarnaudamas Kaune, sužinojo apie Meno mokyklą, kuri. būsimajam dailininkui pasirodė lyg kokia šventovė. Nusprendžia žūt būt į ją patekti. Ir 1931 m. įstoja į Kauno Meno mokyklos pirmąjį kursą.
Jaunojo dailininko diplominis darbas „Skirgailos vestuvės“, nutapytas tempera ant didelio formato specialiai paruoštos faneros, pedagogų tarybos buvo įvertintas labai gerai. Darbui vadovavo garsus dailininkas vitražistas, scenografas, pedagogas Stasys Ušinskas. Deja, šio kūrinio buvimo vieta nėra žinoma.1937 m. pavasarį V. Dilka gauna Kauno meno mokyklos atestatą su teise dirbti pedagoginį darbą. Tų pačių metų rudenį jis išlaiko egzaminus į Karališkąją meno akademiją Romoje ir pradeda mokytis pas garsų dailininką, pripažintą kompozicijos ir realistinio piešinio meistrą profesorių Siverą. 1939 metų rudenį keletas V. Dilkos darbų buvo eksponuojama Romoje dailę studijuojančio jaunimo kūrybos parodoje, kur pora darbų buvo nupirkta.
Deja, studijas nutraukė prasidėjęs karas. Rūpėjo šeimos likimas.
Nuo 1939 m. spalio Vincas pradeda dėstyti dailės dalykus Panevėžio berniukų ir mergaičių gimnazijose.
1940 metų rugsėjį dailininkas grįžta į tą pačią Kauno meno mokyklą, kuri buvo pertvarkyta į Taikomosios dailės mokyklą. Grįžta ne kaip studentas prieš devynerius metus, bet kaip dėstytojas. Ir iki 1986 metų – net 47 metus – dirbo pedagoginį darbą, o visą laisvą laiką praleisdavo prie molberto savo dirbtuvėje.
Vincas Dilka buvo plataus diapazono dailininkas. Dalyvavo visokio pobūdžio parodose. Jis sukūrė per 400 monumentaliosios ir molbertinės tapybos kūrinių, taikomosios ir lakštinės grafikos darbų, knygų iliustracijų, piešinių, scenovaizdžių, teatrinių kostiumų eskizų, netgi vitražų.
Dailininko darbai pasklidę po visą Lietuvą. Jų turi visi didesni ne tik dailės, bet ir kiti Lietuvos muziejai, bibliotekos, kai kurios aukštosios mokyklos. Panevėžio pavasarininkai užsakydavo jam dekoracijas, Panevėžio muilo fabrikas – plakatus…
Naujamiesčio bažnyčioje centrinio altoriaus presbiterijoje yra jo nutapyti 4 sieninės tapybos darbai biblijine tematika. Šventųjų paveikslai nutapyti Troškūnų, Miežiškių ir Vadaktėlių bažnyčioms. Kauno arkikatedrai nutapytas Šv. Kazimiero – Lietuvos kunigaikščio paveikslas.
V. Dilkos dienoraštis, storiausia knyga, prasidedantis vos įskaitomomis, prastu 1949-ųjų rašalu rašytomis raidėmis, baigiamas rašyti 1980 metais. Tačiau tame dienoraštyje palikti keli tušti puslapiai, prasidedantys 1951-ųjų rugsėjo mėnesiu ir trunkantys iki 1953 metų. Kodėl?
Dailininko dukra Ramunė žino, kodėl jie yra tušti: tuo metu ji, trylikametė mokinukė, „verčia“ sovietų valdžią, sėdi KGB rūsyje. Ar gali jis rašyti apie tokius dalykus? Negali. Ramunė buvo viena iš „Atžalyno“ organizacijos įkūrėjų, vėliau ji išsirutuliojo į galingą jaunimo antisovietinę organizaciją „Laisvės kovūnai“, ir daugybė tų kovūnų gavo po dešimt metų Sibiro… „Aš labai gerai atsimenu, kaip buvo: tave su draugėmis paima iš Panevėžio 2-osios vidurinės ir įmeta į rūsį. Mes neverkėm, o „Lietuva brangi“ giedojom, milicininkai rėkė: „Ar jūs baigsit, ar reikės užkimšt žiobtus?“ Paskui prasidėjo: išmetė mamytę iš mokytojų, mane iš mokyklos, paskui ir iš universiteto, tėveliui profesoriaus vardo bent 20 metų nepatvirtino Maskva. Tėtis niekada nėra man dėl to priekaištavęs. O aš vis tiek pabaigiau universitetą ir visą gyvenimą atidaviau pedagoginiam darbui“ – rašo dukra Ramunė.
1950 metais įvykdomas specialus užsakymas – „Kolūkio steigiamasis susirinkimas“, kuris tapo pačiu populiariausiu kūriniu. Jis buvo rodomas įvairiausiose parodose bei reprodukuojamas leidiniuose. Tai buvo lemiami metai – kolūkiais jau buvo paversta beveik 80 proc. ūkių. Tokį progresą lėmė prievarta ir didžiausi masiniai trėmimai į Sibirą. Žvelgdami į šį paveikslą, nesunkiai atskiriame ideologinio užsakymo sluoksnį. Pirmajame plane nutapyta miestietiškai apsirengusi mergina su portfeliu yra iš stambaus miesto atvykusi žurnalistė. Ji rengia reportažą apie eilinį džiugų kolektyvizacijos pasiekimą. Du kostiumuoti vyrai – partiniai aktyvistai iš rajono centro. Vienas vis dar nešioja karo metų ordinų juosteles, antrasis demonstruoja jau taikos metu gautą medalį. Kairėje, pro duris, piktai vaipydamiesi, iš susirinkimo išeina buožės. O visą šį procesą stebi pagarbiausioje trobos vietoje pakabintas Stalino portretas. Dailininkas privalėjo laikytis griežtų ideologinio žaidimo taisyklių, nors visa gyvenimą liko nepartinis.
Didžioji dalis Vinco Dilkos kūrybinio palikimo tebesaugoma šeimos kolekcijoje.
Apie dailininko V. Dilkos kūrybą kalbėjo meno kritikė, parodų kuratorė Vaidilutė Brazauskaitė-L.: „Plataus diapazono menininko kūryba keitėsi. Greta nuoširdžių, giedria nuotaika, individualumu alsuojančių portretų, peizažų ir natiurmortų, daug sovietinio laikotarpio užsakomųjų teminių dirbtinės optimistinės nuotaikos kompozicijų, tiksliai atspindinčių ir konkretaus laiko dvasią…”.
Ištraukas iš knygoje-albume pateiktų autentiškų, niekur iki šiol nepublikuotų, paties V. Dilkos susirašinėjimo su žmona Ona Butkevičiūte-Dilkiene laiškų skaitė MČTAU Turizmo fakulteto klausytojai Aldona Ambrukaitienė ir Vytautas Petrokas.
Knygos albuminė dalis supažindina skaitytoją su daugeliu dailininko paliktų kūrinių.
Albumas išleistas lietuvių, anglų ir ispanų kalbomis (viename leidinyje).
Šios šiltos ir įdomios kultūrinės popietės dalyviai vienbalsiai pritarė pasiūlymui padovanoti knygą Technikos bibliotekai. Dedikacijoje įrašėme:
Mes, MČTAU klausytojai, dovanojame šią knygą-albumą, kaip padėką už nuoširdų bendradarbiavimą.
Dėkojame direktoriui Kaziui Mackevičiui, kuris nesavanaudiškai priėmė mus po šios bibliotekos stogu, kad senjorų veikla taptų prasmingesnė.
Dėkojame visam Technikos bibliotekos personalui už nuoširdžią pagalbą organizuojant mūsų renginius.
Linkime visiems prasmingų darbų ir sveiko optimizmo.
Visų vardu pagarbiai
MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė
MČTAU Turizmo fakulteto dekanė Teodora Dilkienė
2016 m. gruodžio 13 d.
Paaukota buvo tiek, kad nupirkti galėjome dvi knygas. Nusprendėme antrąją knygą padovanoti Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai. Bus graži padėka už suteiktą galimybę gruodžio 20 d. organizuoti konferenciją „Kaunas besikeičiančių vertybių kontekste“, kuri vyks šio universiteto Didžiojoje salėje. Per 200 MČTAU klausytojų vyksta į Kauną, kad galėtų dalyvauti šioje konferencijoje ir pamatyti VDU Daugiafunkcinį mokslo ir studijų centrą bei Prezidento Valdo Adamkaus biblioteką-muziejų.
Teodora Dilkienė, MČTAU Turizmo fakulteto dekanė
