Vilniaus miestas, Pilies gatvė Nr. 26, 1918 m. vasario 16 d. Tą dieną dvidešimt drąsių vyrų kartu su Jonu Basanavičiumi pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą – dokumentą, kuris amžiams išliks tautos istorijoje ir kiekvieno lietuvio širdyje. Ne veltui vėliau Jonas Basanavičius buvo pradėtas vadinti „tautos patriarchu”, nes jis matė Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę. Jo gyvenimo kredo gali atspindėti citata: „Nepriklausomos savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisę, nes lietuvių tauta turi tvirtus istorinius pagrindus, gali ir turi būti laisva”.
Ir kas gi galėjo tokiais sunkiais laikais suburti tuos drąsius ir jaunus vyrus iš Suvalkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos ir kitų vietų į Vilniaus miestą, pasirašyti šį Aktą, jei ne meilė savo tautai, savo senajai motinų ir tėvų kalbai, jei ne troškimas turėti ją laisvą? Jau tada jų širdyse lyg varpo dūžiai skambėjo žodžiai: ,,Šaukiu aš tautą, žemės pėdoj gyvą, šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio ir gyvą širdį prie gyvos širdies”, žodžius, kuriuos jau daug vėliau savo posmuose atkartojo Bernardas Brazdžionis ir kiti lietuvių tautos poetai.
Ir kas galėjo patikėti, kad toks sunkus ir akmenuotas bus kelias į laisvę, kad taip ilgai tauta bus supančiota sunkiomis grandinėmis dėl meilės Tėvynei, gimtojo žodžio, laisvos dainos? Ir kas suskaičiuos, kiek sūnų turėjo galvas padėti, kiek upelių ašarų turėjo motinos išverkti, kad, R. Granausko žodžiais tariant, „turėtume savo laisvą svajonių valstybę su žaliom pievom, miškais ir kalneliais, su upių vingiais ir mėlynomis ežerų akimis, ir kad lūpos galėtų kalbėti, o dainos skambėti savo gimtąja lietuviška kalba”?
Devyniasdešimt devyneri metai praėjo nuo tos stebuklingos dienos – iškilmingos datos. Tiesiog širdis šaukia tokią dieną būti kartu vienybėje, džiaugtis kartu ir didžiuotis, kad mes, iškentėję tiek kančių ir vargų, esame laisvi ir tokie didūs.
Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetas kartu su partneriais – Lietuvos technikos biblioteka šia iškilminga proga vasario 15 d. surengė šventinę popietę Lietuvos valstybės atkūrimo dieną paminėti.
Šventinę programą pradėjo Meninės saviraiškos fakulteto Romantinio muzikavimo grupės dainininkės, į salę ant rankų įnešdamos tautines juostas, tarsi simbolizuojančias Lietuvos krašto etnografinius regionus, o gal ir atminti vietoves, iš kurių buvo kilę Nepriklausomybės Akto signatarai. Visi susirinkę išdidžiai ir skambiai giedojo Lietuvos himną. Nuaidėjus tautinės giesmės aidams, prof. Antanas Kiveris, paėmęs už rankos, į sceną įėjo kartu su tautiniais rūbais pasipuošusia ateinančios jaunosios kartos atstove, devynerių metų Austėja Kazlauskaite, kuri išraiškingai padeklamavo Vytės Nemunėlio eilėraštį ,,Mano Vytis ir Trispalvė”, džiaugsmingai parodydama, kokias gražias Lietuvos vėliavėles tėvelis nupiešė, ir kokiom spalvom ji jas nuspalvino. Pakiliai skambėjo K. Vasiliausko daina ,,Brangiausios spalvos”, atliekama prof. Antano Kiverio ir ansamblio ,,Ave Musica” vyrų grupės, vadovaujamos prof. Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės.
MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė pasveikino susirinkusius šios iškilmingos šventės proga. Savo kalboje rektorė paminėjo 2016 m. vykusį reikšmingą ir turiningą MČTAU kartu su Švietimo ir mokslo ministerija organizuotą projektą, „Vasario 16-osios Akto signatarų keliai“, skirtą Lietuvos Respublikos 100-mečiui paminėti ir prisiminė tuos tamsos ir nuolatinės baimės laikus, kuriuos tiek jai, tiek salėje esantiems teko patirti ir pergyventi.
Renginyje svečiavosi rašytojas, žurnalistas, Vinco Kudirkos premijos laureatas Povilas Sigitas Krivickas, kuris žiūrovus pralinksmino savo nuotaikingomis epigramomis apie senatvę. Bet šį žodį pasiūlė pakeisti sąvoka ,,amžėjimas”, kurį, sako, jau pripažino ir Kalbos komisija, o susirinkę salėje apsidžiaugė, kad dabar bus ,,amžėjantys”, o ne ,,senėjantys”...
Šventę tęsė Meninės saviraiškos fakulteto atlikėjai kartu su nepailstančia fakulteto dekane Izabele Janina Bražiūniene. Nijolės Gradauskienės vadovaujamos Raiškiojo skaitymo grupės atlikėjos paruošė kompoziciją iš istorinių dokumentų, jautriai deklamavo eiles apie laisvę, Lietuvą, meilę Tėvynei. Skaitovų mintį pratęsė Romantinio muzikavimo grupės atliekamos dainos apie gimtinės grožį, jos praeitį. Rodos, ir regėjai mėlynais upių vingiais apipintus savo krašto laukus, tamsius miškus su ežerų akimis, senas trobas su rūtų darželiais, pilkus kelius, kuriais mūsų tėvynainiai išėjo į žūtbūtinę kovą ar į tremtį už tai, kad išsvajotos laisvės Tėvynei siekė. Jų žygiai, kovos, kančios dainose apdainuotos vis tikint, vis laukiant viltingos dienos, kituose posmuose ataidi kartu ir atsisveikinimo graudulys, ir namų bei mylimųjų ilgesys, greta ir skausmas, ir viltys: ,,Ir kada sugrįši tu su žirgeliu, atnešiu vandens tau moliniam ąsoty, duosiu nusišluostyt rankšluosčiu linų”, dainavo Romantinio muzikavimo grupės dalyvės, joms graudžiai pritariant smuikui...
Kiek dainų ir posmų sukūrė neprieinamų miškų tankumynuose, drėgnose žeminėse slapstęsi mūsų savanoriai! Tai buvo dainos apie laisvą Tėvynę, apie ilgesį ir meilę. Prasmingą ir jautrią dainą iš televizijos filmo ,,Laisvės kaina. Savanoriai” šventės dalyviams padovanojo Izabelė Janina Bražiūnienė kartu su smuikininku Liutauru Milišausku. Giliai į širdį smigo žodžiai, kad ,,išsaugot reik rudens begarsę tylumą, be bombų švilpesio, kraujuotų pelenų, lyg plazdantį gyvenimą kregždės”...
Šventinėje popietėje fakulteto dekanės Izabelės Janinos kraitelėje netikėtumų buvo ir daugiau. Ji kartu su Algimantu Špoku labai subtiliai padainavo V. Telksnio dainą ,,Akmenėliai”. Ir vėl skambėjo sodrus, salės skliautus drebinantis prof. Antano Kiverio balsas, kuris atliko A. Raudonikio dainas ,,Tėvynė” ir ,,Kur balti keliai”. Jį keitė ,,Ave Musica” vyrų kvartetas, o juos – Romantinio muzikavimo grupė.
Šventei baigiantis, popietės svečiai ir dalyviai visi stovėdami kartu dainavo niekada nepabostančias, širdžiai brangias patriotines senelių ir motinų dainuotas dainas.
Ir, rodos, girdėjai iš amžių glūdumos tyliai bylą bylojančius piliakalnius ir pilis apie buvusias kovas ir mūšius, apie didžius kunigaikščius ir narsius karius. Prisimename ir liekame dėkingi jiems visiems, galvas padėjusiems už laisvą Tėvynę, už gimtąją kalbą, už krauju aplaistytą žemę, nes ,,Lietuva – mažas žemės kampelis, koks esi tu lietuviui brangus!”. Jie ne svajojo, jie tikėjo, nes giliai širdyje liepsnojo nepalaužiamas laisvės troškimas, neužgesinamas noras gyventi be svetimų. Jie ne tik tikėjo, bet ir karštai mylėjo savo šalį, savo istoriją, kaip savo gyvenimą ir ne egoistiškai kaip išlikimo būtinybę, bet pasiaukojančiai, negailint gyvybės už ateities kartų būsimus gyvenimus.
O, kad šiandien mes visi taip nesavanaudiškai mylėtume savo laisvą Tėvynę Lietuvą!..
Nuotraukos Medardo Čoboto TAU facebook
Alvydas Kazlauskas, Kultūros fakulteto klausytojas, Romantinio muzikavimo grupės dalyvis
