Norime to ar ne, tačiau kiekvieną žmogų pamažu aplanko senatvė. Ne vienas iš mūsų, sulaukęs brandaus amžiaus, pastebime, kad pamiršome kai kuriuos įvykius, buvusių pažįstamų žmonių vardus, pavardes, neatsimename, ką anądien perskaitėme, nejučiomis apribojame savo fizinę ir intelektualinę veiklą, tampame irzlesni, skausmingiau reaguojame į aplinką, neadekvačiais poelgiais liūdiname savo artimuosius...
Mūsų gyvenimus praskaidrina jau trečią dešimtmetį veikiantis Trečiojo amžiaus universitetas, skirtas brandaus amžiaus „studentams“. Džiaugiamės, kad gražiai tirpsta mūsų metai MČTAU Literatūros fakultete. Neapsiribojame noru įdomiai praleisti laiką klausantis pasikviestų pranešėjų įžvalgų apie garsius rašytojus, bet siekiame daugiau sužinoti apie literatūrinius kūrinius iš pirmų lūpų – pačių kūrėjų ir apie mūsų pačių fakulteto klausytojų kūrybą.
Žingeidžių, kūrybingų klausytojų būryje savus, dažniausiai tarmiškus tekstus, mielai paskaito ponia Vilija Jurėnienė. Būdama 80-ties metų ji pradėjo lankyti MČTAU Literatūros fakultetą ir dabar pripažįsta, kad turiningai praleidžia laiką. Vertindama ir džiaugdamasi fakulteto klausytojų kūryba ir paskatinta dukterų, išleido dvi įdomias prozos knygas: „Dėžutė su senais laiškais“ ir „Giminės“, kuriose, neslėpdama atsiminimų, spindėdama nuoširdumu, gyva kalba byloja apie save, šeimos gyvenimą, praeities įvykius. Dovanodama savo knygas, su entuziazmu, atvirai, „tiesiai į širdis“ pasakoja kūrybos peripetijas. Turėdama, kaip sakoma, humoro gyslelę, sudomina kolegas ir, lyg nejučiomis, padrąsina imtis plunksnos.
Ponia Vilija yra aukštaitė „no Utenos“, baigusi Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, mylimo ir mylėjusio žmogaus, dailininko, jau išėjusio amžinybėn, žmona. Net trisdešimt penkerius metus V. Jurėnienė dirbo Lietuvos dailininkų sąjungoje, užaugino dvi dukras, turi anūkų, kuriais džiaugiasi ir didžiuojasi.
Nepasiklydusi gyvenimo vingiuose su atėjusiu 90-uoju jubiliejumi, tapusiu neeiline Literatūros fakulteto švente, Vilija, kaip sakoma, tarsi įgavo antrąjį kvėpavimą. Pakviesta į Karoliniškių bendruomenės sueigą, scenoje kalbėdama rytų aukštaičių tarme apie valandą linksmino vaikus ir suaugusius. Visi labai džiaugėsi jos nepakartojama išmone. O šių metų balandžio 1-ąją iš dešimtojo respublikinio tarmiškos kūrybos konkurso Raudondvaryje (Kauno raj.) jau ne pirmą kartą grįžo premijuota laureato diplomu. Po kelių dienų balandžio 10-ąją ilgaamžiškumo problemą analizavo LRT laida „Klauskite daktaro“, kurioje mūsų Vilija, skaičiuojanti 92-uosius metus, linksma, pilna gyvybingumo, daktaro A. Unikausko klausinėjama, labai gražia, raiškia kalba, su humoru pasakojo, kaip gyvenimo verpetuose išsaugojo energiją, kad nesėdi namuose, daug vaikšto, lanko parodas, teatrą, skaito įdomias knygas, domisi pasaulio įvykiais, turi daug draugų, su kuriais susitikinėja ir maloniai bendrauja, stebi, kaip kiekviena diena atneša virsmą. Jos kredo: „Visą amžių mylėti žmones ir širdyje nenešioti pykčio“. Beje, ir knygoje „Giminės“ ji rašo: „Man pasisekė, nes ilgoje savo kelionėje nesu sutikusi nė vieno blogo žmogaus, o gerų ...“
Vilijos Jurėnienės gyvenimo pavyzdys įkvepia saugoti nuo jaunumės lydėjusį šviesų protą, troškimą prasmingai gyventi ir laimingai pasenti.
Irena Liužinienė, Literatūros fakulteto seniūnė, Romualdas Šimkūnas, Literatūros fakulteto dekanas
