Artėjantis ADVENTAS – tai ne tik keturių savaičių metas, skirtas baigti didžiuosius metų darbus, juos susumuoti ir įvertinti, bet tai ir didysis kalėdinio susikaupimo laikotarpis.
Tai laikotarpis, kai kiekvienas iš mūsų atsigręžiame į nueitus dar vienerius savo Gyvenimo metus, apmąstome ir įvertiname juos. Kažkodėl šiuo laikotarpiu labai greit suvokiame, ką darėme ne taip, bandome planuoti ateitį šiek tiek kitaip. Ir net nepastebime, kai begalėje tekančių minčių ir neištartų garsiai žodžių sraute, tobuloj tyloj ir visiškoj vienatvėj, lyg žaizda atsivėręs ir nuoširdžiai įsijautęs, pradedi savo Sielos išpažintį. Ir vienumoje, be žodžių ir nejučia, pradedi labai atvirą ir labai asmeninį pokalbį: pradžioje su savimi pačiu, vėliau jau ir su kažkuo ten, aukštai, gal net ir su pačiu Dievu.
Reikia pripažinti, kad tokiu atsivėrimo momentu būni labai garbingas, nedidini savo gerųjų darbų, nemažini savo blogosios patirties nuopelnų. Esi nuoširdus ir tikras tiek prieš Jį, tiek prieš save.
Aš, asmeniškai, mėgstu tokius Sielos apsivalymo momentus, per juos labai aiškiai išsigrynina Gyvenimo ir žmogaus vertybės. Tampi tikrai geresnis, jautresnis, daug stipriau pasireiškia meilė ir atsidavimas tiems, kas tau šiame Gyvenime labai brangu ir miela.
Tokias momentais Dievo visuomet prašau saugoti mano Šeimą, padėti mums rasti takelį, vedantį į Jo namus, prašau mus mokyti, globoti, atleisti mums, priimti mūsų Gyvenimus. Prašau, kad viskas šioje Žemėje būtų Dievo valioje. Neužmirštu Dievo paprašyti, kad ilsėtųsi ramybėje mano mirę artimieji.
Kartais tokio nebylaus ir vienpusio pokalbio metu net sustabdau save, nes jaučiu, kad visai suįžūlėjau su gausiais savo prašymais. Juk kalbu su pačiu Dievu, o ne su savo vyru... Bet kiekvieną kartą gerai taip ir nesuprantu, su kuo gi mintyse, be ištariamų garsiai žodžių, aš kalbėjau. Ir tuomet prisimenu, kad yra švenčiausioji Trejybė...
Bet visai nesvarbu, kaip tai pavadinsi – nebyliu pokalbiu pats su savimi, su Dievu, su jo sūnum Jėzum Kristum, visada labai ramiai žvelgiančiu į mus nuo ant sienos kabančio paveikslo. O gal būt kas nors, realiau mąstantis, nuleis mane ant Žemės ir pavadins tai paprasčiausia meditacija.
Manau, kad visai nesvarbu, kaip tai pavadinsi, svarbu, kad tokie nebylūs pokalbiai nors retsykiais įvyktų kiekvieno mūsų Gyvenime. Aš tai vadinu Sielos apsivalymu. Ir man tai svarbu, man tai padeda ir man to reikia.
Aldutė Martinaitienė, MČTAU Kultūros fakulteto Knygų klubo vadovė
