Iš ciklo „Kaip aš prisimenu Nepriklausomą Lietuvą“
Prie Smetonos, per Petrines rytmečio sterblėje skaisčiai šviečiant saulutei, aukštam, lyg sostas, gūnia apdengtame vežime sėdėdamas tarp tėvo ir motinos, dairydamasis į šonus, kur pilna keistų kerų ir žavesio, išsišiepęs iki ausų, pirmą kartą atidardėjau į Tauragnus. Po atlaidų tėvai su giminėmis ant dirvono vaišinosi, o aš, susimaišęs su žydeliais, laksčiau gatvele, landžiojau pro tvorą. Neatsargiai prasmukdamas, sudraskiau „kermošavas“, naujas, margas kaip genelis, kelniotes. Mačiau, nukrito mamos ūpas.
Dar prisimenu, kai buvau šešiametis bamblys, prie pirkios gonkų suplevėsavo Vasario šešioliktosios trispalvė. Gyvai plazdanti, pakelta ant aukšto stiebo, padaryto iš dailiai tėvo lenkena nuskusto eglinio sausmedžio. Tėvai, ilgai į ją žiūrėję, pasibučiavo ir pradėjo laukti svečių. Tos trispalvės likimo nežinau. O Vytį, išsaugotą už etažerės, skirtos radijui ir knygoms laikyti, Atgimimo metais atsivežiau į savo namus Vilniuje, kas primena artimus žmones, nepasiklydusius gyvenimo takuose ir kryžkelėse, išsaugojusius laisvą kaimišką dvasią ir diplomatiją vardan vaikų ateities.
Iki prasidedant karo neramumams, vaikystės prisiminimai ir dabar žydinčiais verpetais verda, patirtų įspūdžių ilgesys margu geneliu kala. Ech, būdavo atsigėręs šviežio, dar šilto žalosios pieno, išbėgi ant dirvono, prisėto prie žemės prigludusių kiaulpienių, ant kurių dūzgia laukinės ir naminės bitės, plevena margaspalvės peteliškės. Klausydamas varlių koncerto, žiūri į bekraštį dangų, kur skraido kregždės, sudėjusios kiaušinius ant klojimo gegnių, matai, kaip nustoja ėdęs, pakelia galvą ir protingomis akimis žiūri arklys, tas nuostabus tėvų sunkių darbų padėjėjas. Suvirpa širdis, kai tolumoje pasigirsta kaimo bernų daina. Ateina svaja, kad ir aš užaugsiu, būsiu vyras, susirasiu man likimo skirtą merginą, sukursiu šeimą, už kurią būsiu atsakingas ir laimingas gyvensiu taip, kaip mūsų tėvai. Tokių minčių lydimas, su pasitenkinimo sklidina širdimi plyšavau girdėtas dainas.
Prisiminimuose – kaimiška idilė. Aplink dunkso mieguistas, ramybės kupinas žaliasis perlas – miškas, artimas, širdžiai mielas. Žavi pakriūtėje amžinai sruvenanti versmė, ant kalvelės juodalksnių, susimaišiusių su pušimis, paunksmėje į žemę įsmigęs, sargybą einantis, akmuo, o vasarvydžio naktyje – Tėviškės ramuma. Tik tolimi, neaiškūs garsai primena kitas, tarp alksnyniokų išsibarsčiusias sodybas.
Šviesi buvo vaikystė po rūpestingų tėvų sparnais. Jie savo pavyzdžiu rodė, kad reikia turėti gyvenimo tikslą ir viską pačiam užsidirbti. Kai baigdavo vieną darbą, apgalvoję ir pasitarę imdavosi kito. Neišnešiojo vėjas vaikystės prisiminimų apie darbštų, kaip sakoma, linksmų plaučių tėvą, kuris sakydavo, kad žmogaus niekas taip neluošina ir nežudo, kaip nieko neveikimas. Jis buvo ne tik žemdirbys, bet ir statybininkas, kalvis, žvejys, medžiotojas. O mama – tėvo pagalbininkė ūkyje, gera gaspadinė. Matydavau: apsirišusi baltą skarelę, paneria rankas į tešlą, linguoja, sakytum meldžiasi, o veidas šviečia gerumu. Ajerų patalan lyg naujagimius guldo apglostytus tešlos gabalus, ant paskutinio nubrėžia kryželį. Pirkioj angelų sparnais sklinda šviežios duonos kvapas. Tėvas, įrėmęs į krūtinę, raiko duonos kepalą, riekės gula ant stalo, sakytum, pirmosios pavasarinio arimo vagos. Mamos akyse šviečia tokios atsidavimo šeimai žvaigždės, kad ir būdamas vaikas supranti jos džiaugsmą.
Sočiam buvo gera, norėjosi pažaisti su pusbroliais, gyvenusiais netoliese. Už kalvės, pušynėly šakaliais ir baubeliais (kankorėžiais), pasispjaudydami delnus, „kariavome“ improvizuotus karus, kurie neretai pasibaigdavo ašaromis. Ant upelio tilto, gulėdami kniūbsti, stebėjomė saulažuvių, grūžlių, aukšlių, kuojų, pūgžlių pulkus. „Nusitašę“ ir viską pamiršę, grįždavom namo.
1939 metais gervės balsu sukliko gimęs broliukas. Tėvelis miegamajame pakabino lopšį, o man prisidėjo nauji džiaugsmai, o kartu ir ilgesys klausytis volungės, giedančios beržyne.
Kasdienių džiaugsmų ir rūpesčių atminimas apiblėso, bet į pirkią įžengusio kaimyno žodžius, skirtus tėvui, iki šiol girdžiu: „Untanai, ataina karas“!
Laikas prisiminimus apie vaikystę savaip nudažė. Jie išplaukia iš širdies gilumos vis šviesesni, malonesni, labiau jaudinantys. Tų jausmų neišgrauš laiko rūdys, juos, kaip akies vyzdį, saugosiu savo atminties „skrynelėj“. Taip, kaip motina saugojo drobes, žinodama, kad viskas, kas tikra – niekada neužmirštama, palieka gilius pėdsakus. Noriu nepamiršti gimtųjų namų, darbščių, teisingų, išmintingų tėvų tarmės, išdidžių, linksmų, dievobaimingų tėviškėnų, matyti vaikystės pėdsakus, vedančius prie akmenų, medžių, kalnelių ir daubų, turinčių savus vardus. Laimingas jaučiuos, kol vilioja svajonių žemė, tėvų žemiškieji ir amžinieji namai, paukščių giesmės, raminančios rausvų saulėlydžių ilgesį ir sielos troškulį.
Romualdas Šimkūnas, Literatūros fakulteto dekanas
