Laiko slenksčiai

Iš ciklo „Kaip aš prisimenu Nepriklausomą Lietuvą“

18 a. pabaigoje Lietuva suklupo ant laiko slenksčio, ir mūsų valstybę pasidalijo svetimieji. Du lietuviai – Adomas Mickevičius ir Simonas Daukantas gimė praėjus vos keleriems metams nuo paskutinio bandymo gelbėti kaimynų trypiamą ir draskomą Tėvynę, t. y. po Tado Kosčiuškos sukilimo. A. Mickevičius rašė: „Lietuva Tėvyne, tu man brangesnė už sveikatą“. Lietuva jam buvo jau praeityje, o jis pats buvo „gente lituanus, nacione polonus“. Adomo bendrakursis Vilniaus Universitete S. Daukantas Lietuvą matė ateityje. Apie ją svajojo, jai pašventė visą gyvenimą. Rašė lietuviškai, jo raštuose randame ir senąjį Lietuvos vardą – Leita. Tiesa, jau kiek kitokia – valdžios, tvarkos prasme. Pirmas Lietuvos vardo paminėjimas jam, matyt, nebuvo žinomas.

Kvedlinburgo analuose rašoma: „Brunonas Bonifacijus – arkivyskupas ir vienuolis 11-tais atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje, trenktas pagonių per galvą su 18 saviškių nukeliavo į dangų 1009 Viešpaties metais kovo 9 dieną“. Į Lietuvą analai buvo trumpam atvežti tik 2009 m., minint Lietuvos vardo tūkstantmetį. Juos jau buvo skaitę ir Lietuvos vardo kilmę išaiškinę du mokslininkai – lituanistas Simas Karaliūnas ir istorikas Artūras Dubonis. Leičiai buvo kunigaikščio Netimero valdžios garantas, padėjėjai, sudarę kariauną Leitą-Lietą-Lietuvą. Rąstais pasišvaistė ne jie, o Netimero brolio Zebedeno vyrai. Tik kur jie buvo, kad mūsų protėviai neperžengė lemtingo krikščionybės slenksčio? Tačiau Leičių institucija, anot E. Gudavičiaus, dvigubai sutrumpino Lietuvos valstybės formavimosi laikotarpį. 13 a. Petras Dusburgietis rašo: „Kai visos prūsų giminės jau buvo nukariautos, broliai (kryžiuočių ordinas) susidūrė su užsispyrusia, kieto sprando tauta, gyvenančia dešiniajame Nemuno krante, Lietuvoje“. Mindaugas suvienija Lietuvą, jo pasiuntinys Parbus pasiekia Romą, popiežių. Ant Mindaugo ir Mortos galvų sublizga karališkos karūnos, Lietuva tampa karalyste. Ir vėl neperžengtas slenkstis – Mindaugas su Morta ir sūneliais nužudomi savųjų.

Ant Mindaugo padėto pagrindo išauga LDK, beveik du šimtus metų sugebėjusi gintis nuo tų, kurie kardu ir ugnimi norėjo nuvesti į Dievo karalystę. 15 a. pradžioje Gediminaičių jau pakrikštyta ir laimėjusi lemtingą Žalgirio mūšį, paskutinė ir pėsčia nuseka paskui raitas Europos tautas... Pėsčia, bet nesuvargusi, tolerantiška didelių žemės plotų tarp Baltijos ir Juodosios jūros šeimininkė, jau krikščioniška viena didžiausių Europos valstybių. Tai erzina vis stiprėjantį Rytų kaimyną. Grėsmė iš Rytų priverčia pasirašyti Liublino uniją. Valstybės gynėjai bajorai įgauna vis daugiau teisių ir laisvių, savo interesais ima rūpintis labiau, negu valstybės. Jau nebegali pasipriešinti agresyviems kaimynams, po mūsų žemę vaikštantiems kaip po savo kiemą. Kai pagaliau imasi veiksmų – reformos jau pavėluotos. Kas iš demokratiškiausios Gegužės 3-iosios Konstitucijos, jeigu joje jau nebėra nuo Lenkijos nepriklausomos Lietuvos? Valstybės praradimas tampa akstinu atgimimui, nors sutemos tęsiasi dar daugiau kaip šimtą metų.

Tautos sąmonę žadina Tadas Kosciuška su savo sukilėliais, lituanistinis sąjūdis Vilniaus universitete, S. Daukantas ir M. Valančius. Kai tik užauga nauja karta, motinos išlydi savo sūnus į sukilimus. Nežuvę mūšiuose, pakliūva į kalėjimus ar tremtį. Tremties neišvengia net sukilėlius rėmę ištisi kaimai. Uždaromos lietuviškos mokyklos, uždraudžiama lietuviška spauda. Pagoniška lietuvių kalba, kurios ponas Dievas, esą, nesupranta, stumte stumiama ir iš Bažnyčios. Išmokę lenkiškai, greičiau išmoks ir rusiškai. Net Lietuvos vardas išbraukiamas. Dabar čia Šiaurės Vakarų kraštas. Bet motinos savo vaikus skaityti moko prie ratelio, lietuviško rašto mokoma slaptose daraktorinėse mokyklose. Užauga dar viena karta. Susidarius palankioms sąlygoms, 1904 m. panaikinamas spaudos draudimas. Vilnius 20 a. pradžioje tampa nacionalinio atgimimo centru. 1905 m. susirinkęs Didysis Seimas pareikalauja grąžinti lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą, taip pat pareikalauja ir autonomijos etnografinės Lietuvos ribose. Praeina dar keliolika metų, kol Pirmojo pasaulinio karo nualintos Lietuvos atstovai 1917 m. susirenka į Rugsėjo konferenciją ir išrenka Lietuvos Tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. pasirašo ir paskelbia deklaraciją apie Lietuvos Valstybės atkūrimą.

Švenčiame Lietuvos valstybės 100-metį. Apmąstome istoriją, prisimename signatarus, savanorius, spartų Lietuvos augimą ir modernėjimą. Prisimename Molotovo-Ribentropo paktą, aneksiją, Antrąjį pasaulinį karą, žydų tragediją, trėmimus į Sibirą, partizaninį pasipriešinimą. Galvoju, kiek melo, demagogijos, kiek iškreiptos informacijos buvo kemšama į mūsų galvas. Kaip godžiai rinkome tiesos grūdus, stebuklingai sudygstančius ir suvešinčius mūsų sąmonėje... Turėjome akis ir matėme, turėjome ausis ir girdėjome. Tėvų buvome primokyti: jei klausia svetimi, atsakyti – nieko nežinau, nieko nemačiau, nieko negirdėjau.

Aš gimusi dar prie Smetonos. Už atkurtą Lietuvą jaunesnė tik kiek daugiau nei dvidešimt metų. Pirmasis ryškus atsiminimas iš 1940 metų vasaros. Gal poros mėnesių trūko iki dvejų metų. Mamytė pasiuvo man naujus batukus ir suknelę. Sukiojuosi po žydinčių gėlių darželį. Ateina kaimynė, apžiūri mano parėdus, pakelia ant rankų ir uždainuoja: kompartija, komjaunimas – penki litai apsiavimas (apavas pabrango tris kartus).

Karo pradžia. Vokiečių kareiviai, atsiraitoję rankoves, prausiasi prie šulinio, valosi dantis, o man, į juos bespoksančiai, duoda plytelę šokolado. Nežinau ką su ja daryti…

Karo pabaiga. Rusų kareivis po senelio kiemą nešioja ant rankų mažą mano broliuką, o man duoda cukraus gabaliuką. Rusiškai mokančiam tėveliui paaiškina, kad jo vaikai panašaus amžiaus. Į mūsų namus ateina pora rusų kareivių, pasiūlo rankinį laikrodį mainyti į lašinius. Naktį ateina gal tie patys, gal kiti, atsiima laikrodį ir išsineša nepaslėptus lašinius ir prapjautą kumpį.

Kartą tėvai paliko mane namų saugoti. Stoviu su vytine prie vartelių. Ateina pora kareivių. Nori eiti į kiemą. Neleidžiu. Sušeriu žabine per kojas. Juokiasi. Pykstu ir vėl drožiu vytine. Grįžta tėvai.

Pokaris. Miestelyje sovietų garnizonas. Valdžia keičiasi dažnai: partizanai išveja kareivius, po kurio laiko tie grįžta su pastiprinimu, partizanai pasitraukia. Tėvai kaskart kartoja tą pačią maldelę: nieko nežinau, nieko nemačiau, nieko negirdėjau. Kai vietoj garnizono buvusioj klebonijos įsitaiso „skrebai“, užeina ir vieni, ir kiti.

Mūsų gryčioj už stalo sėdi partizanų vadas Kostas Kaminskas. Kitame miestelio gale pradeda šaudyti. Mamytė pasišaukia mane ir broliuką, liepia dėdę Kostą vestis į miškelį ir parodyti, kurioj vietoj daugiausia žemuogių. Kostui primena, kad nepamirštų šautuvo.

Einame per miestelio aikštę, kapines. Mamytė čiumpa mane į glėbį, uždengia akis, kad nematyčiau aikštėje prie kapinių tvoros numestų išniekintų partizanų lavonų. Namo grįžtame kitu keliu.

Iš popieriaus išsilankstau popierinę kepurę ir papuošiu Lietuvos trispalve. Žinau, sesutė Birutė sakė ir rodė. Būsiu Lietuva. Pamatęs tėtis liepia kepurę nusiimti ir paslėpti. Nesuprantu?! Nusinešu į mokyklą. Mokytojas irgi liepia paslėpti. Sako: „negi nori, kad tėvelį pasodintų į kalėjimą ar visus išvežtų į Sibirą?“.

Man jau beveik dešimt metų. Vardinės, gegužės 22-oji. Iš vakaro girdėjau, kaip draugai prie durų man prikalė vainiką ir gėlių puokštę. Atsikeliu. Vainiko nėra. Puolu prie mamos. Ji stovi kieme, žiūri į kelią ir verkia. O keliu važiuoja vežimai, kuriuose sėdi pažįstamos šeimos su vaikais. Juos lydi ginkluoti „skrebai“. Mama sako: „Vaikeli, koks vainikas... Sūdna diena. Ar nematai? Žmones veža“.

Tėvas, kurio niekada nebuvau mačiusio geriančio (alus nesiskaito) ar girto, grįžta iš susirinkimo ir paprašo mamos pripilti klebonišką (didesnę taurelę) arielkos. Privertė į kolchozą susirašyti. Kaip gyvensim? Gyventi reikėjo. Gyvas į žemę neįlįsi. Žmonės išmoko tylėti, slėpti savo mintis, vieną galvoti, kitą sakyti. Kitaip pavadintos nuodėmės, pavyzdžiui, vogimas – kombinavimu, tapo vos ne garbės reikalu. Nusilenkdavome išdidžioms pardavėjoms ar susireikšminusiems sandėlininkams, kad gautume deficitinių prekių. Atsirado naujas reiškinys ir labai svarbus naujas žodis jam įvardyti – blatas. Iš baimės vis pagarbindavome Komunistų partiją ir didžiąją tautą. Svetima kalba buvo brukama kaip tarp lygių lygiausia. Rusų kalbos mokytojas gaudavo didesnį atlyginimą. Mūsų gimtoji lietuvių kalba viešose vietose neretai pavadinama paukščių kalba, o ja kalbantys apšaukiami nacionalistais. Atrodė, kad vilties jau nebeliko. O tada – stebuklas!

Prasidėjo Dainuojanti revoliucija. Sąjūdžio grupės, mitingai, Baltijos kelias, laužai prie Parlamento, Sausio 13-oji. Mus pamatė ir išgirdo visas pasaulis. Mes vėl laisvi! Tas saldus žodis Laisvė svaigina. Kartais nebežinome, ką su ta laisve daryti. Atsivėręs platus pasaulis baugina. Praeities demonai ne iš karto paleidžia. Visko norime čia ir dabar.

Su pavydu dairomės į sėkmingesnius kaimynus. Galvojame, kad kitose šalyse kepti karveliai iš dangaus krenta. Kartais netenkame orumo. Pamirštame, kad viskas pasiekiama sunkiu darbu, ir kad ilgus amžius svarbiausias lietuvio būdo bruožas buvo darbštumas.

Dabar vieningai švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Džiaugiamės, kad praėjusi ilgą ir sunkų sėkmių bei nuopuolių kelią, lietuvių tauta išliko. Kad mums atviras visas platus pasaulis, kad veržlus ir gabus jaunimas nebijo jokių iššūkių. Puiku, kad Lietuvoje įsikūrę užsieniečiai sako nematę kitos tokios saugios ir vaikams auginti tinkamos šalies. Norėtųsi, kad taip pradėtų galvoti ir po kitas šalis išsibarstę mūsų tautiečiai. Lietuvos ateitis – mūsų visų rankose.