Literatūros ir Kultūros fakultetų klausytojai dalijasi savo mintimis apie naują rašytojo, gamtininko, miškininko, keliautojo Vytauto Almanio knygą „Už ribos“ (išleista 2017 m.). Tai įkvepianti, nepamirštama knyga apie Kalnų Altajų, apie keliones, apie ieškojimus.
Irena Liužinienė, Literatūros fakulteto seniūnė
Vytautas Almanis su žmona Julija 1961 m. išvyko į Kalnų Altajų. Jame gyveno devynerius metus. Ten jiems gimė vaikai Andrius ir Rita. Atėjo laikas vaikams eiti į mokyklą. Jie grįžo Lietuvon, bet kasmet per atostogas keliaudavo į Kalnų Altajų – ir taip ištisus 20 metų. Svajojo aptikti Sniego Žmogų – legendinę būtybę. V. Almanis – pirmasis žmogus, sekiojęs kalnuose mitinio Sniego Žmogaus pėdsakais.
Knyga „Už ribos“ pasakoja apie Kalnų Altajaus Korgono kalnagūbrio ir Korgono upyno regioną, apie jo gamtą, augaliją, fauną, apie vietinius žmones altajiečius, jų gyvenimo būdą, jų tikėjimus, apie sentikius, kurie čia vadinami keržakais, jų rankraštines šventas knygas, kurios dabar yra milijoninės vertės. Plačiai aprašomi žyduoliai augalai: auksinė šaknis, maralo šaknis, ypatingai skani, riebi, saldi raudonoji šaknis, kuri nėra iki galo ištirta, bet mėgstama žmonių ir Altajaus meškų. Ten begalė žemaūgių kedrų miškų. Kedrų riešutėliai – vertingas maistas. Altajiečiai medžiotojai užsiima bitininkyste, gamina daug midaus – tai ir gėrimas, ir maistas, ir vaistas. Kalnuose begalė spalvotų akmenų, jų visur gali rasti. Ypatingas, vertingas yra mumijo, susidarantis kalnų urvuose. Baltųjų Vandenų šalies grožio ir visų tų gėrybių į Altajų plūsta šakneliautojai ir nuotykių ieškotojai.
V. Almanio knyga „Už ribos“ parašyta vaizdingai, labai įtaigiai, šmaikščia kalba. Tokių žinių apie kraštovaizdį, gamtos grožį, žmonių papročius nerasi jokiame žinyne ar „Google“. Ji praturtina žingeidaus žmogaus protą ir sielą apie tolimą, dabar mums sunkokai pasiekiamą kraštą. Ją verta perskaityti kiekvienam žmogui, besidominčiam tolimais, nepažįstamais kraštais.
1970 m. grįžęs į Lietuvą, V. Almanis dirbo Lietuvos miškų ūkiuose, Kamanų rezervate. 2008 m. V. Almanis tapo konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ laureatu. Viešučiuose, netoli Akmenės, užveisė dviejų hektarų sodą, atkūrė senoviškų vaismedžių veisles. Dar pasodino penkis hektarus ąžuolų (18 tūkst. medžių), 3 tūkstančius liepaičių.
Vytautas Almanis – 7 knygų autorius. Sugrįšime į Altajų dar ne vieną kartą...
Kristina Jakaitienė, Kultūros fakultetas
Dviejų neeilinių žmonių – vyro ir žmonos neeiliniai „nuotykiai“ Altajuje. Vytautas aprašo savo buvimą ten beveik dešimt metų vaizdingai ir įdomiai. Tai savotiška meditacija, sugebėjimas ilgam atitrūkti nuo kasdienybės („ką čia skaniai pavalgyti, kiek kur uždirbti, su kuo susitikti, ką nusipirkti...“), sugebėjimas atsidurti už nusibodusios rutinos ribos. Altajuje nei pinigai, nei partijos, politika, blaškymasis – nereikalingi. Ten svarbiausia – savęs ir krašto pažinimas, ištvermė ir kantrybė, sąžiningumas. Tik pavydėti galima Andriui, kurį aštuonerių ar dešimties metų Vytautas (tėvas) pasiima į kalnus, su visais jų pavojais ir netikėtumais, nedrebėdamas, kaipgi mažiukas sugebės tai ištverti – tikra vyriškumo mokykla! Manau, sūnus dėkingas tėvams už tokį auklėjimą.
Užburia knygelės dvasia, kaip Tibete, Himalajuose, kartais, kaip ir Vytautas su Julija, „užuodi“ Sniego Žmogaus kvapą kalnų tarpekliuose. Užburia nesuvokiami dalykai, aprašomi Vytauto (pasiklydusio Andriaus „pėdsakai“ ant akmens, Julijos paieška ir suradimas tarp kelią užgriuvusių akmenų Altajaus tarpekliuose).
Drąsūs žmonės: pavojai ten už kiekvieno posūkio ir likti gyvam – didžiausias nuotykis! Tik labai gaila, kad Sniego Žmogaus, kaip ir mistinės Šambalos, neduota daugeliui nei pamatyti, nei ieškoti ar tikėti. Tai mistika, bet pavydžiu žmonėms, kurie sugeba pakilti virš kasdienybės, atitrūkti nuo smulkmenų ir tikėti Gamta, kurioje tiek daug nesuprantamų, nepaaiškinamų dalykų. Tik tokiems ši knyga!
Toma Palmira Lašienė, Literatūros fakultetas
Tikiu į Baltųjų Vandenų šalį. Džiaugiuosi „pagyvenusi“ Korgono, Didžiojo Baščelako kaime, baltame ir šiltame slėnių pasaulyje.
Vytautas Almanis savo romane „Už ribos“ rašo, kad Baščelako, Anujo, Tigireko ir kitų kalnagūbrių pirmieji gyventojai sentikiai – bėgliai rado rojų žemėje. „Visko čia pilna – žvėrių, paukščių, žuvies, laukinių bičių, vaistingų augalų, miško uogų, kedro riešutų; juodžemis iki metro gilumo, nėra ponų...“ Bet sentikiai buvo persekiojami.
Skaitau toliau. Įdomu. „Valgau kaip Andrius kedro riešutus, „laižau“ medų, „paragauju“ ir midaus. Rodos, imk ir važiuok į tą įdomų, paslaptingą Altajų. Čia vaistingieji augalai, mumijo, kalnuose rasi ir brangakmenių. Viskas veltui – maistas, vanduo, nakvynė, kelionės. O draugystė „ne tik – žmonių, bet ir medžių, meškų, žvaigždžių, upelių, o kartais visur esančių dryžuotų burundukų“.
O kiek reikia ištvermės tos knygos herojams! Negąsdina autoriaus Vytauto, jo žmonos Julijos, sūnaus Andriuko nei lietus, nei ledo laukai, plynaukštės pinklės, nei aukšti kalnai, tarpekliai, nei meškos. Ir mažajai dukrelei Ritai taiga nesvetima.
Man įdomu, kad autorius rašo, jog kadaise kirgizai buvo šviesiaplaukiai, legendiniai mėlynakiai tiurkai, kažkur pasislėpė bėgliai sentikiai. Tiesiog pakeri įdomiai, vaizdingai parašytas romanas apie Vytauto šeimos patirtus nuotykius, jų gyvenimą tame įspūdingame Altajuje.
Ir proto, jausmo, meilės tam kraštui yra romane. Skaitau ir skaitau, ir džiaugiuosi, kad yra tokia knyga „Už ribos“, kurią parašė miškininkas, gamtosaugininkas, rašytojas, keliautojas Vytautas Almanis.
