Gimiau Lietuvoje

Iš ciklo „Kaip aš prisimenu Nepriklausomą Lietuvą“

Gimiau Lietuvoje 1933-iaisiais, gimiau lietuviu. Daugybė žmonių gimsta amerikiečiais, vokiečiais, prancūzais, kinais... Mano gimtinė – Lietuva. Į gyvenimą atėjau Dariaus ir Girėno didvyriško skrydžio vasarą. Pasirinkti laiką savo vieninteliam gyvenimui neturėjau jokios galimybės. Ir niekas čia nepriklauso nuo žmogaus, viskas fatališka. Atrodo, kad apie tai susimąstę, turėtume visi mūsų Žemės žmonės apsikabinti, mylėti vienas kitą, bendromis pastangomis, kaip akies vyzdį saugoti mūsų planetą, rūpintis, kad visiems joje būtų gera. Bet taip nėra... Mūsų Žemėje tai vienoje, tai kitoje vietoje vyksta karas, liejasi kraujas, žmonės susipriešinę.

Gimiau Nepriklausomoje Lietuvoje. Atrodo, kad Amžinybėn išeisiu taip pat iš nepriklausomo krašto. Tačiau pusę šimtmečio gyvenau okupantų teroro sąlygomis. Žmogaus gyvenime tai labai daug. Gal ne visi tai pripažįstame, bet totalitariniai režimai žmogaus asmenybę gniuždo, pasipriešinimui tenka išeikvoti daug energijos, kurią, kitu atveju, būtų galima panaudoti dvasiniam augimui, kūrybai. Šiandien kurti modernią, demokratinę, pasiturinčiai gyvenančių žmonių valstybę mums sekasi sunkiai, koją vis dar kiša iš praeities paveldėtas mentalitetas.

Minint 100-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės metines, mintimis keliauju į prieškarį. Vaikystė – žmogaus sielos gimtinė. Prisiminimai nėra tikslus praeities atkūrimas, o praeities rekonstravimas. Atmintis labai dažnai persipina su vaizduote. Ji praeities įvykius daugiau ar mažiau perpina subjektyviais vertinimais. Savo atmintyje visi mes esame menininkai, kūrėjai, fantazuotojai. Keista žmogaus atmintis. Reikšmingi įvykiai iš atminties kartais išsitrina, o viena kita žavi akimirka įsikerta į sąmonę ir lieka visam gyvenimui. Vaikystės prisiminimai nemirtingi. Prisiminkime paauglystės vasaras. Kokios be galo ilgos buvo dienos! Ir upėje tris kartus išsimaudyta, ir su draugais visa apylinkė aplakstyta, ir artimiausiuose krūmuose paukščių lizdai patikrinti, viščiukai palesinti, o dienos pabaigos vis nesimato...

Prieškariu gyvenimas daugeliui nebuvo rožėmis klotas. Tik akivaizdžiai matėsi didelis entuziazmas, noras statytis namus, diegti į gyvenimą naujoves, tobulėti. Vaikai ir paaugliai neturėjo dviračių. Džiaugdavosi kartais nustvėrę suaugusių ir, perkišę pro rėmą koją, apvažiavę kelis ratus. Dviratį mums pakeisdavo išlankstyta viela ridenama krosnies rinkė. Ir kokį meistriškumą pasiekdavome! Ratas pasišokinėdamas lėkdavo kalneliais, per balas, upelio akmenis, kiečių sąžalynais, o sukaitę berniukai burgzdami vos spėdavo lėkti iš paskos.

Tarpukariu nebuvo kompiuterių, televizorių, mobiliųjų ir išmaniųjų telefonų, planšečių. Tuo metu mūsų gyvenime didelį vaidmenį vaidino knyga. Filosofas Arvydas Juozaitis yra pasakęs, kad vaiko perskaitytos pirmosios knygos lemia visą jo tolimesnį gyvenimą. Manau, kad tai įsimintina tiesa. O ką mes skaitydavome? To meto jaunas širdis giliai jaudino ir skaudino Brisiaus, nedidelės baltos katytės ir šešerių metukų našlaičio Joniuko likimai. Netrukus pasirodė Petro Cvirkos vargstantį žmogų užjaučiančios knygos. Socialiai jautri buvo ir verstinė Vakarų (Č. Dikenso, V. Hugo ir kt.) literatūra. Knygos ugdė mūsų kartos žmoguje užuojautą visiems skriaudžiamiems ir nelaimingiems. Gal kiek ir netikėta, bet mokykloje ir šiandien, skaitant J. Biliūno apsakymus, vaikų akyse sužiba ašaros. Ir kaip šis graudulys taurino mūsų jausmus! Tikėti gėriu mus vaikystėje mokė Kazio Binkio pjesė „Atžalynas“. Šis spektaklis paauglystės metais darė neišdildomą įspūdį, tapo neužmirštama moralės ir riteriškumo pamoka visam gyvenimui.

Kartą mūsų gyvenvietėje stipri vėtra pargriovė ant žemės seną galingą uosį. Gaila medžio, prie jo šniokštimo ir teikiamo pavėsio visi aplinkiniai buvo įpratę. Trumpai vasaros audrai nušniokštus iš šaknų išverstu medžiu pirmiausia susidomėjo vaikai. Linksmai šūkaudami subėgę aplinkinių namų paaugliai laipiojo jo šakomis, suposi. Visų balsingiausias ir judriausias Gvidas netvėrė džiaugsmu, jautėsi didvyris. Juk dar vakar galingos į saulę besistiepiančios šakos jam buvo nepasiekiamos, jose striksėjo paukščiai, o dabar jis, tarsi nugalėtojas, jas trypia, ant jų, vaidindamas beždžionę, laipioja. Džiaugsmas tryško daina: „Ucha, kilbasa, tau galiukas, man visa!“ Didelis linksmumas, kaip paprastai, silpnina budrumą, ir kai Gvidas, sumaišęs žodžius uždainavo: „Man galiukas, tau visa“, vaikai pratrūko juoktis. Kol kitam buvo siūlomas dešros galiukas, o sau visa – vaikams viskas atrodė normalu, o atvirkščiai – neįprasta, juokinga. Dar prieš mūsų erą gyvenęs kinų filosofas Kung sum Jangas rašė: „Žmogaus prigimtis yra tokia, kad, kai kas nors matuojama, kiekvienas nori ilgiausio gabalo, o kai kas nors sveriama, – sunkiausio“.

Dalis mano vaikystės prabėgo Ukmergėje. Senelės namai stovėjo ant Ukmergėlės kranto. Visi kaimynai – žydai. Su visais siejo šilti draugiški santykiai. Prisimenu sinagogą ir net šešetą žemesnio rango maldos namų, vadinamų škalomis. Vaikiški maršrutai vedė pro žydų gimnaziją, ligoninę, banką. Žmonių tolerancija kitam ir kitokiam buvo ne išmokta, o labai natūrali, turinti gilias istorines tradicijas. Pavasarį, per Velykas, kaimynai mus vaišindavo macais. Ypatingą šios klajoklių duonos skonį atmintyje nešioju visą gyvenimą. Ir dabar macų kvapas ir skonis žadina senų laikų prisiminimus. Žydų vaikai buvo kiek kitokie. Jie nežaisdavo „ragatkėmis“, retai nuklysdavo toliau nuo namų, dažniau mokėsi muzikos. Kaip šiandien matau: juodaakės mergaitės ant platesnio tako žaidžia „klasę“. Į žaidimą dažnai įsitraukdavome ir mes, lietuviukai. Užsimerkusi ir užrietusi galvą mergaitė žengia „klasės“ kvadratais, ir po kiekvieno žingsnio draugė linksmai sako: „sido, sido, sido“, o užmynus ant linijos šaukia – „nitdo“. Mes, lietuvaičiai, šiuos jidiš kalbos žodžius suvokdavome kaip būtiną žaidimo atributą ir vartodavome juos net ir žaisdami vieni.

Gyvename automobilių pasaulyje. Jie dominuoja, jie karaliauja mūsų kiemuose ir gatvėse, niokoja mūsų žolynus, mes kvėpuojame jų išmetamomis dujomis. Ir štai stebuklas! Einant kaimo keliuku mane pralenkė paprastas, seniai matytas vežimas. Ūkininko raginamas bėris smagiai traukia vežimą, į kelio akmenis kaukši pasagos, barška „drobynos“. Vežimas dingo už posūkio, o man paliko labai senus laikus, vaikystę primenantis jo kvapas. Jis kvepėjo šienu, arklio prakaitu ir degutu. Nuostabu, kad šis kvapų kokteilis sukėlė tiek daug senų, gražių vaikystės prisiminimų. Prisiminiau Ukmergės rajono Alionių kaime praleistas vasaras. Atmintyje išliko tik saulėtos dienos, akyse sumirguliavo laukai, raistelis, kuriame rinkau įvairiaspalves ūmėdes ir lepšiukus, ausyse suskambo paslaptingos, dažnai girdimos, bet nematomos griežlės griežimas. Vakare kažkur tolumoje girdėti šunų lojimas, o mūsų kieme kvepėjo pienas. Į melžtuvę ritmingai šniokšdamas tryško šiltas putojantis juodmargės pienas. Baigiantis dienai, kažkur javuose, pasigirsdavo putpelės šneka. Mes, vaikai, sakydavome, kad ji, kažkodėl rusiškai sakydama „spat para, spat para“, mus ragina eiti ilsėtis.

O kiek jausmų mumyse pažadina rudenį, per bulviakasį, užkurto laužo dūmai! Dar šiltą bobų vasaros saulėtą ar apsiniaukusią, plaukiojančių miglų dieną smilkstantys bulvienojai paskleidžia tokį kvapą, kad į širdį ateina nenusakomo saldumo, su niekuo nepalyginama, melancholija.

Prisimenu vieną šiltą vasaros dieną. Gulėjau dar nešienautoje pievoje ir žiūrėjau į dangų. Dangaus mėlyne plaukė šviesūs debesėliai, tikras „debesėlių tankus ižas“. Virš galvos siūbavo išstypę motiejukai, virpėjo zuikio ašarėlių „širdelės“, prie ausies ropinėdama po raudono dobilo galvutę taikiai murkė raina kamanė. Tėvynės grožis atrodė užburiantis, stebuklingas, tiesiog sakralinis.

Visą vaikystę mane traukė vanduo. Nenuostabu – esu vėžys. Apie šios galingos traukos priežastis sužinojau vėliau. Vanduo skatina mąstyti, medituoti. Prie vandens pailsėjęs žmogus sugeba blaiviau galvoti, priima teisingesnius sprendimus. Kuo didesnis vanduo, tuo geriau. Vandenynas, jūra, ežeras, upė... Bendravimas su jūra, pasivaikščiojimas jos krantais išlaisvina jausmus ir atveria naujas pasaulio suvokimo erdves. Žvelgiant į mirguliuojantį horizontą, vieną paskui kitą besiritančias šniokščiančias bangas, įkvepiant sūrų jūros orą žmogus aiškiai supranta savo vietą Žemėje, aiškėja, kad yra daug svarbesnių ir prasmingesnių dalykų negu jo asmeniniai troškimai. Tačiau naudinga pabūti ir prie mažo upelio, kuriame per akmenėlius linksmai gurgena skaidrus vanduo arba prie varliabalės, kur tylą drumsčia tik varlių kurkimas ir saulėje blizgančių laumžirgių sparnų čežėjimas.

Mane traukte traukė Šventosios vandenys. Su draugais maudydavomės, žvejodavome, supdavomės ant tais laikais upe plukdomų sielių. Kartais gaudydavome dygles. Tam tereikėjo paprasčiausio siūlo ir slieko. Žilvičio rykštė – visai tinkamas meškerytkotis. Prisiriši storą slieką „per taliją“ ir merki į dyglių tuntą. Alkanos žuvytės apžioja grobį ir nesugeba jo greitai išspjauti. Dažnai traukdavome net po dvi ir leisdavome į paupio smėlyje įrengtą baseinėlį. Nei kabliuko, nei skausmo. Žaidimas baigdavosi „amnestija“: pralauždavome užtvankėlės kraštą ir stebėdavome į laisvę linksmai sprunkančias dygles.

Prisimenu 1940 metų vasarą... Gyvenome pakaunėje, Julijanavoje. Žmonės bėgo prie Veiverių plento pažiūrėti į žygiuojančius okupantus. Vaizdas buvo niūrus. Pilkos karių milinės, rūstūs, pavargę, be šypsenų veidai. Rikiuotėje dažnas mums neįprastas, bauginantis mongolų rasės veidas. Ant galvų keistos formos su „cibukais“ ir raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis kepurės. Ne raudonarmiečiai, o tikri raudonordiečiai. Paplentėje stovintys žmonės žiūrėjo į žengiančias niūrias kareivių gretas, į raudonas penkiakampes žvaigždes ant „budionovkių“, ir jų veidais tekėjo ašaros. Kankino baisaus karo ir ilgalaikės Tėvynės okupacijos nuojauta.

Kai šiandien išgirstu primokytą paaugliuką šaukiant: „Aš myliu Lietuvą!“, širdyje kažkas nemaloniai sudreba. Nuvertėja ne tik pinigai. Nuvertėja net ir gražiausios mintys, kalbos, žodžiai. Ypač tuomet, kai jų per daug, kai jie nuolatos kartojami. Meilė Tėvynei kaip oras. Juk mes nesakome: „Aš myliu kvėpuoti!“ Vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris rašė: „Pati menkiausia išdidumo rūšis – nacionalinis išdidumas. Tas, kuris yra jo apsėstas, tik rodo, kad neturi asmeninių savybių, kuriomis galėtų didžiuotis, antraip nesigriebtų to, kuo reikia dalintis su milijonais kitų“. Kaip gaila, kad Hitleris iš savo šalies mąstytojo nepasimokė... O jei jis būtų skaitęs Levo Tolstojaus epopėją „Karas ir taika“, gal būtų nesiveržęs į Rusiją, būtų išvengta kraujo praliejimo, milijonų žmonių sulaužytų likimų.

Vaikystės prisiminimai naudingi, jie žmogui padeda suprasti ir mylėti gyvenimą. Žmogus nėra blogas. Jam sunku būti geram tik tuo atveju, kai nėra reikiamų sąlygų augti ir tobulėti.