Iš ciklo „Kaip aš prisimenu Nepriklausomą Lietuvą“
Gimiau 1925 m. gegužės 21 d. Duokiškyje. Pradžios mokyklą lankiau Kamajėliuose ir Kamajuose. 1936 m. rudenį įstojau į Zarasų gimnaziją. Tuo metu Lietuvos jaunimas labai domėjosi politika. Aš, dar būdamas pradžios mokykloje, žinojau visų didžiųjų Europos valstybių premjerų ir užsienio reikalų ministrų pavardes, ir mes diskutuodavome, kokių veiksmų iš jų galima tikėtis.
Pradėjęs lankyti Zarasų gimnaziją, nuo pat pirmųjų dienų įstojau į skautų organizaciją. Tiesą pasakius, tuo metu gimnazijose galėjo veikti tik skautų organizacija. Ateitininkai Smetonos valdžios buvo uždrausti.
Paskelbus apie organizuojamą Tautinę skautų jubiliejinę stovyklą, gavęs tėvų sutikimą, pareiškiau norą joje dalyvauti. Jubiliejine ji vadinosi todėl, kad tais pačiais 1938 metais buvo paminėtas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dvidešimtmetis. Iš Zarasų daugiau pageidaujančių nebuvo, todėl mane įrašė į Utenos skautų draugovę. Gyvenome Kaune, Panemunės šile palapinėse. Į stovyklavietę patekome atvykę sunkvežimiu iš geležinkelio stoties iki Nemuno pakrantės virš tunelio priešais Panemunės šilą. Pėsti perėję kariškių suręstą pontoninį tiltą per Nemuną, atsidūrėme stovyklavietėje. Mums einant tiltas labai siūbavo. Kai kam tai sukėlė nemažai baimės. Man didelio įspūdžio nepadarė, nes aš buvau pripratęs prie vandens, mat, gyvendamas Zarasuose dažnai buriuodavau su burine baidare.
Stovykloje patys gamindavomės maistą, tvarkydavome aplinką, ruošdavomės renginiams. Mokėmės, o paskui dainuodavome Tautinės skautų stovyklos maršą, kurį vadinome himnu:
Šis Tautinės skautų stovyklos himnas Lietuvoje populiarumo neįgijo, ir pasibaigus stovyklai, kuri tęsėsi nuo liepos 8 iki 18 dienos, jo neteko girdėti, bet kai kurios išeivijos bendruomenės jo nepamiršo. Pavyzdžiui, apie 2000 metus tuo metu buvęs Lietuvos Respublikos Seimo ir JAV Lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkas Gediminas Leškys, sužinojęs, kad aš dalyvavau 1938 metų tautinėje stovykloje, pasakojo, jog jie, nors patys toje stovykloje nedalyvavo, šį himną išeivijos sueigose dažnai dainuodavo.
Tautinėje stovykloje dienomis ir vakarais vykdavo įvairūs renginiai. Į vieną jų buvo atvykęs Prezidentas Antanas Smetona. Sakė kalbą, bet įspūdžio jo kalba man nepadarė. Gal vaikiškas mano protas tikėjosi išgirsti jaunimui svarbių dalykų. Tuomet buvau aršus Prezidento Antano Smetonos šalininkas, todėl daug ko iš jo tikėjausi išgirsti.
Susipažinus su JAV, Anglijos ir kitų šalių ambasadorių, tuo metu rezidavusių Lietuvoje, atsiliepimais ir kai kuriais dokumentais apie A. Smetonos valdymo laikus ir to meto amžininkų pasakojimus, teko labai juo nusivilti. Tuo metu aš nežinojau, kad 1923–1925 m. tautininkai, vadovaujami A. Smetonos, ėmė iš Sovietų pasiuntinio pinigus (po 50 JAV dolerių kas savaitę) už straipsnius, kompromituojančius to meto teisėtą krikščionių demokratų Vyriausybę. Nežinojau, kokią įtaką valstybės valdymui darė Sofija Smetonienė, išlošdama kortomis dideles sumas iš privilegijomis suinteresuotų asmenų. „Jau nekalbant apie konkrečias politines personalijas, parenkant premjerus, parenkant ministrus arba juos išstumiant iš politinio olimpo“, – sako istorikas A. Kasperavičius. Nežinojau, kad jos sesutė suorganizavo A. Valdemaro nuvertimą ir į jo vietą įtaisė savo vyrą.
Nežinojau, kad po 1927 m. perversmo, kai Seimas išrinko A. Smetoną Prezidentu, arkivyskupas metropolitas Jupapas Skvireckas priėmė naujojo Prezidento Antano Smetonos priesaiką. „Duodamas priesaiką, išrinktasis prezidentas pažadėjo laikytis šalies Konstitucijos ir prisiekė Dievu, o po priesaikos – persižegnojo, pabučiavo kryžių ir evangeliją“, – rašo M. Tamošaitis ir A. Svarauskas. Jeigu 1927 m. perversmo kaltę kai kas bando suversti perversmą įvykdžiusiems karininkams, tai duotą priesaiką Antanas Smetona sulaužė 1928 m. ir, pažeidžiant galiojančią Konstituciją, paskelbė naują Konstituciją, kurios, kaip ir 1938 m. konstitucijos, nepripažino nei Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK‘as), nei partizanų vadų suvažiavimo paskelbta 1949 m. vasario 16 d. deklaracija. Visiškai suprantama, kad autoritarinio A. Smetonos režimo amžininkai gerai suprato šio režimo žalą tautos raidai, todėl stengėsi, kad autoritarinis režimas ateityje neturėtų vietos.
Apie tuos laikus J. Audėnas rašo: „Kai tauta vidinėje savo valstybės santvarkoje nebuvo laisva, spauda buvo karo cenzūros varžoma, žmonės maitindavosi nepatikrintais faktais ir gandais. Laikraščių cenzūra daug atspaustų straipsnių išmesdavusi ir liepdavo išmestąsias vietas užpildyti kita medžiaga. Balto popieriaus skilčių neleidusi. Iš antros pusės, valdžios įstaigos parengdavo ištisus straipsnius ir liepdavo juos įdėti. Jie net nurodydavo, kurioje vietoje tie niekieno nepasirašyti straipsniai turi būti dedami. Jie turėjo atrodyti, kaip pačios redakcijos rašyti straipsniai, lyg tai būtų ir pačios redakcijos nuomonė“. Ir dabar nekurie neva „istorikai“ renka medžiagą iš tų laikų cenzūruotų laikraščių. Aišku, kad ji yra neobjektyvi.
Prezidentas Antanas Smetona, pats 1924-1940 m. būdamas tarptautinio banko vicepirmininkas, kartu su Juozu Tubeliu Lietuvos bankininkams sudarė išimtinas sąlygas, ir jie lobo ūkininkų sąskaita. Ūkininkai dėl sunkių sąlygų (apie 14 tūkst. ūkininkų ūkių buvo parduoti varžytynėse) sukėlė Suvalkijos ūkininkų pasipriešinimą, kurį malšinant 4 ūkininkai žuvo, 18-kai buvo skirta mirties bausmė, 5-iems iš jų įvykdyta, kitiems bausmė buvo pakeista kalėjimu.
Įsigilinęs į šiuos ir kitus įvykius bei jų priežastis, iš esmės pakeičiau anksčiau turėtą nuomonę apie Antaną Smetoną. Manau, kad daugelis dabartinių Smetonos simpatikų nežino pagrindinių A. Smetonos ir jo aplinkos tamsiųjų reikalų.
Grįžkime prie skautų gyvenimo. Išvykdamas į stovyklą turėjau truputį pinigų, bet būdamas Tautinėje skautų stovykloje dažnai pirkdavau ledų, todėl išsileidau – liko pinigų bilietui nusipirkti tik iki Panemunėlio geležinkelio stoties. Iš Kauno išvažiavau traukiniu pavakaryje. Radviliškyje kelias valandas palaukęs, persėdau į traukinį Klaipėda – Obeliai. Traukinys Panemunėlio geležinkelio stotyje sustojo apie 4 val. ryto. Išėjau iš stoties pastato. Aplink tuščia. Nė gyvos dvasios nematyti. Nutariau eiti pėsčias Kamajų kryptimi. Kelio rodyklė skelbė – iki Kamajų 12 kilometrų. Geležinkelio stotis liko už nugaros. Paėjęs du tris kilometrus pajutau nuovargį. Naktis beveik nemiegota, kuprinė sunki. Gerai tik, kad oras gražus, jaučiasi rytmečio gaiva, debesuota, bet nelyja. Keliu jokio judėjimo nėra. Nutariau pailsėti. Atsisėdu ant griovio krašto, nusiimu kuprinę, pasėdžiu 10 – 15 minučių ir vėl pirmyn. Iš pradžių ilsėjausi maždaug kas pusę kilometro. Vėliau ėjimo tarpas vis labiau trumpėjo, poilsis dažnėjo. Kelias kaip tyčia visiškai tuščias. Pradėjau manyti, jei niekas keliu nevažiuos ir manęs nepaveš, nenueisiu iki Kamajų. Šį varganą ėjimą keliu prisiminiau 1945 metais, kai būnant tremtyje teko eiti naktį 70 kilometrų be kelio, orientuojantis pagal pasaulio šalis per tundros platybes. Bet apie tai kita kalba.
Tik nuėjęs maždaug pusiaukelę tarp Panemunėlio geležinkelio stoties ir Kamajų, pamačiau ta pačia kryptimi važiuojant vežimą. Važnyčiotoją paprašiau pavežti. Jis pasakė, kad važiuoja ne į Kamajus ir netrukus suks iš kelio. Aš paprašiau, kad pavežtų nors truputį. Šis sutiko. Pavažiavau du ar tris kilometrus. Aš padėkojęs išlipau. Važiuodamas vežimu neblogai pailsėjau. Galų gale kai pasiekiau Kamajus, buvo apie pusę septynių. Taigi, 12 kilometrų ėjau beveik dvi su puse valandos. Kamajuose judėjimas buvo nemažas, todėl nesunkiai susiradau pakeleivingą kaimyną, kuris grįždamas iš Kamajų parvežė ir mane namo į Kamajėlius. Parvykęs namo pasvėriau kuprinę. Ji svėrė 16 kilogramų. Ar ne per daug 13 metų vaikui?
Ši kelionė į mano sąmonę įrašė taisyklę – niekuomet neišleisk paskutinio cento.
