Trisdešimt šeši MČTAU klausytojai š. m. gegužės 7-9 d. vyko į kelionę „Mažoji Lietuva – istorinės praeities keliais“. Kartu važiavo Kauno miesto Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) klausytojai ir Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) narės.
Kelionės tikslas – tęsti Mažosios Lietuvos istorines studijas. Buvo numatyta susitikti su Kaliningrado (Karaliaučiaus) Lietuvos Respublikos Generalinio konsulo atstovais, Lietuvių kalbos mokytojų asociacijos ir Liudviko Rėzos lietuvių kultūros draugijos nariais ir Karaliaučiaus Trečiojo amžiaus universiteto senjorais. Ketinome dalyvauti savanorystės talkose prie Martyno Mažvydo kunigavimo ir palaidojimo vietos Ragainėje ir prie Kristijono Donelaičio muziejaus Tolminkiemyje.
Pirmąją kelionės dieną, anksti ryte išvykus iš Vilniaus ir pervažiavus Prūsijos karalienės Luizės vardu pavadintą tiltą, atvykome į Tilžę (Sovietską). Tiltas, kurio ilgis 416 m., o važiuojamosios dalies plotis 7,2 m., buvo pastatytas ir iškilmingai atidarytas 1907 m. spalio 18 d. Jo atidarymo data sutapo su Prūsijos karalienės Luizės apsilankymo šimtmečio jubiliejumi. Tilžėje mūsų jau laukė Karaliaučiaus krašto Lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas, kuris visas tris dienas vadovavo mūsų kelionei.
Tilžės katedroje susitikome su kunigu Anupru Gauronskiu, kuris anksčiau kunigavo Karaliaučiuje (Kaliningrade), o dabar yra vienintelis lietuvis kunigas visame Karaliaučiaus krašte. Apsilankėme ir padėjome gėlių prie namo, kuriame gyveno Vydūnas. Tilžė man paliko slogų sovietmečio įvaizdį. Nors miestas tvarkosi, bet gatvės ir namai yra ne kokios būklės, nors yra ir gražių, sutvarkytų gatvių.
Kunigas A. Gauronskis mus lydėjo ir į Ragainę (Nemaną), kur aplankėme bažnyčią, kurioje kunigavo pirmos lietuviškos knygos „Katekizmas“ autorius Martynas Mažvydas. Didelė tikimybė, kad toje teritorijoje ar bažnyčios rūsyje yra palaidotas ir pats M. Mažvydas, tačiau tikslas – surasti jo kapą, manau šiuo metu yra neįmanomas, nes tam neduoda leidimo ir lėšų Kaliningrado – Rusijos vadovybė. Neskiriama lėšų ir ne tik čia stovinčios XIV a. Kryžiuočių pilies, bet ir kitų pilių atstatymui. Padėjome gėlių prie M. Mažvydui atidengtos atminimo lentos ir pagerbėme jo atminimą. Gėlių jau buvo pasodinta, todėl mums reikėjo tik papurenti žemę.
Tą pačią dieną vykome į Karaliaučių (Kaliningradą). Aplankėme Katedrą ir jame įsikūrusį muziejų. Ten gidas mums labai įdomiai papasakojo ir aprodė visą Katedrą, kurioje įrengti įspūdingi vargonai. Vyko vargonų koncertas, tačiau žmonių buvo nedaug. Gidas paprašė vargonininko atvykusių lietuvių garbei sugroti Imanuelio Kanto mėgstamą kūrinį. Buvo be galo įspūdinga ir iškilminga, net iš to jaudulio ne vienam nuriedėjo ašara. Aplankėme ir I. Kanto kapą.
Rytojaus dieną toliau tęsėme ekskursiją po Karaliaučių: lankėmės povandeniniame laive bei laive, kuriame įrengtas Jūrų tyrinėjimo muziejus. Susitikome su Lietuvos konsulu ir lietuvių bendruomenės narėmis. Pabuvojome prie garsaus prūsų lietuvių visuomenės veikėjo, teologo, tautosakininko, Karaliaučiaus universiteto rektoriaus Liudviko Rėzos paminklo, ten sudainavome lietuvišką dainą.
Apsilankėme ir bunkeryje, kuriame buvo pasirašytas Keningsbergo kapituliacijos aktas, apžiūrėjome nuotraukas, kuriose užfiksuotas sugriautas miestas. Kaliningrade yra dar išlikę 8 miesto vartai, važiuodami jais grožėjomės. Pamatėme, kaip Kaliningradas ruošiasi švęsti Gegužės 9-ąją, Pergalės dieną: paruoštos tribūnos, groja muzika, daug policijos.
Kaliningradas, kuriame gyvena beveik 950 tūkst. gyventojų, tikrai tvarkosi, yra gražus ir didelis miestas, kuris šiuo metu ypač intensyviai ruošiasi Pasaulio futbolo čempionatui. Jau pastatyta arena – didžiulis laivo formos statinys, tvarkoma aplinka, įrengiamos vietos sirgaliams.
Vėliau vykome į Riaušius (Svetlogorską) – garsųjį Kaliningrado kurortą, sovietmečiu labai mėgtą aukštų Rusijos valdininkų. Pakeliui papietavome Neselbeko pilyje įrengtame restorane. Svetlogorske pasivaikščiojome pajūrio pakrante, miesto gatvėmis, grožėjomės architektūriniu požiūriu įspūdingomis prieškario garsių asmenybių vilomis.
Gegužės 9-ąją vykome į Tolminkiemį. Lankėmės Įsrutyje (Černiachovske), kuris garsėja XIV a. Insterburgo kryžiuočių pilimi. Ten dirba savanoriai, kurie tvarko aplinką ir pilies griuvėsius, o iki pilies atstatymo – dar labai toli.
Prie Gumbinės ir Lazdynėlių aplankėme Kristijono Donelaičio gimimo vietą, kurią žymi 275 pasodinti ąžuolai ir paminklinis akmuo. Čia pasodinome gėlių. Šią vietą prižiūri Gusevo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Gražina Koliago, kuri su mokiniais liepos mėnesį ruošiasi atvykti į Lietuvą dalyvauti Dainų šventėje.
Pakeliui į Tolminkiemį (Čistyje Prudy) lankėmės Didžiosios Romintos (Krasnolesje) gamtos muziejuje prie Vištyčio ežero.
Tolminkiemyje apžiūrėjome bažnyčią, kurioje dirbo ir kurioje yra lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio kripta. Tylos minute pagerbėme jo atminimą. Susipažinome su bažnyčioje pateikta medžiaga apie K. Donelaitį.
Kelionė labai patiko, tik, žinoma, nebuvome patenkinti, kad pravažiuojant Valstybinę Rusijos sieną dėl pasų kontrolės sugaišome daug laiko, o mes jau nuo to esame atpratę.
Visų keliautojų vardu noriu padėkoti nenuilstančiai, visada gerai nusiteikusiai, daug žinių turinčiai Turizmo fakulteto dekanei Teodorai Dilkienei bei Tilžėje mūsų laukusiam ir visą kelionę po Karaliaučiaus kraštą lydėjusiam Aleksui Bartnikui.
