Gražią liepos 7-osios popietę nepailstantis MČTAU rektoratas universiteto bendruomenę pakvietė į prasmingą kelionę – šalia Trakų esančioje Angelų kalvoje atidengti mūsų universitetą globosiantį Angelą.
Mano nuomone, daugelis iš mūsų angelus atsinešėme iš savo vaikystės, kaip žinią, kad mums gimus, Dievas atsiuntė į Žemę kiekvienam po Angelą, kad saugotų mus visuose gyvenimo keliuose. Gal ir gerai, kad šie angelai negali kištis į mūsų likimus (pagal Bibliją), bet kuo labiau gyvenime prašome angelų pagalbos, tuo laimingesnis yra kiekvieno mūsų likimas. Niekuomet neužmirškime to, nesigėdykime prašyti.
Žymus Italijos sūnus Bruno Ferrero yra labai gražiai pasakęs apie mus, žmones: „Esame tarsi viensparniai angelai: galime skristi tik tada, kai esame apsikabinę“. Tikiu, kad daugelis iš mūsų ne kartą gyvenime esame pasijutę tuo viensparniu angelu, iš aplinkinių ir artimųjų laukiančiu pagalbos ir globos...
Viltingai ateičiai maloniai nuteikia žinojimas, kad XXI amžiuje žmonijos poreikis angelams ženkliai išaugo. Džiugu, kad 2009 m., minint Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejų, nuostabaus grožio Lietuvos kampelyje, aukščiausioje Trakų kalvoje, vainikuotoje beribio dangaus, apsigyveno Dievo Žemėn siųsti angelai.
Labai prasminga, kad MČTAU bendruomenė nepriklausomos Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio proga sakralinėje Angelų kalvoje visiems mums, Lietuvai ir Pasauliui padovanojo Taurumo angelą. Mūsų Angelas dar „naujagimis“. Jį „užsakė“ mūsų nepailstanti rektorė Zita Žebrauskienė, Kultūros fakulteto dekanė Aldona Mikulionienė teikė rimtus patarimus, o iš Kelmės miškų atkeliavusiame dviejų metrų aukščio ąžuole (kurį drožė ir šlifavo mūsų universiteto Literatūros fakulteto dekanas, žinomas medžio drožėjas Romualdas Šimkūnas, padedant „pameistriams“ – Turizmo fakulteto prodekanui Vytautui Petrokui ir Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto dekanui Rimantui Radžiūnui) per itin trumpą laiką apsigyveno pusės metro aukščio Taurumo angelas, kurį meniškai išskaptavo žinomas medžio drožėjas Dainius Mačiokas. Nuoširdžiai džiaugiamės, kad bendromis visų mūsų pastangomis gimė dar vienas, šį kartą mūsų, Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto bendruomenę saugosiantis ir ją Angelų kalvoje atstovausiantis Taurumo angelas.
Tikiu, kad Taurumo angelas mus globos, guos, saugos, neš (kad kojos į akmenį neužsigautume), apkabinimui išskleis sparnus, kai būsime vieniši. Viliuosi, kad ir mes daug gyvenimo patirties sukaupusiose širdyse visuomet saugosime meilę ir būsime ištikimi mūsų Angelui, dosniau dalinsime aplinkiniams mus vienijantį gerumą, padrąsinančias šypsenas ir apkabinimus. Skleisdami kilnumą, ištikimybę tauriems idealams, didžiadvasiškumą, pasiaukojimą savo šeimai, mokslo bendruomenei, savo miestui, Lietuvai ir Pasauliui, būsime tikrai verti Taurumo angelo.
