Ankstyvą birželio 26 d. rytą Istorijos ir Kultūros fakultetų projekto „Signatarai skelbiant, įtvirtinant ir ginant Lietuvos nepriklausomybę“ dalyviai susitiko A. Sacharovo aikštėje ir išvyko į šiaurinę Sūduvos dalį aplankyti vietų, susijusių su trijų Vasario 16-osios Akto signatarų ir Lietuvos prezidento Kazio Griniaus gyvenimu. Keliauti teko tolokai: puikiais asfaltuotais keliais, žvyrkeliais ir dar nemenką skaičių kilometrų pėstute, nes nė prie vieno signataro tėviškės autobusu neprivažiuosi. Štai į Runkius – Prano Dovydaičio tėviškę – veda paprastas smėlio takas, o sodybos vieta visiškoje miško apsuptyje, aplink tik medžiai, jokių kaimynų ženklų. Vaitiekupiai – Saliamono Banaičio tėviškė – vidury laukų, horizonte jokių kitų stubų, tik, kiek akys užmato, vilnijantys kviečiai. Nors atrodo, sausa vasara, bet traktorių keliukas vietomis pažliugęs – teko ilgai valytis batus, lipant į autobusą.
Visų trijų iš šiaurinės Sūduvos kilusių signatarų – Prano Dovydaičio, Saliamono Banaičio ir Jono Vailokaičio – gimtinės jų vaikystės laikais buvo didesni ar mažesni kaimai. Tačiau šiandien to pasakyti jau negalima. Runkius – Prano Dovydaičio gimtinę – sunaikino sovietai, statydami slaptą karinį aerodromą, skirtą desantininkams dislokuoti. Apie Pikžirnių kaimą, kuriame 1886 m. gimė Jonas Vailokaitis, 1829 m. dokumentuose skelbiama, kad čia esama 20 žemės valdų, kad čia gyvena 169 žmonės. 1919 m. duomenys byloja apie čia gyvenančius 129 žmones. 2001 m. čia jau begyveno 16 žmonių. Saliamono Banaičio tėviškėje Vaitiekupiuose prieš šimtą metų gyveno 100 žmonų, o po „kolektyvizacijų, melioracijų“ 2001 metų sulaukė tik 2. Šioje liūdnoje statistikoje, kaip vandens laše, atsispindi neišvengiami žemdirbių visuomenės pokyčiai – ir nieko čia nepadarysi.
Džiugu, kad visų gimtųjų sodybų vietos sutvarkytos. Projekto dalyviai nustebo prie paminklo Jonui Vailokaičiui pamatę gėlių vainikus. Ko gero, buvome pirmieji ekskursantai po birželio 22 d. paminklo atidengimo. Prisiminus, kad šis signataras gimė birželio 25 d., visų širdis užliejo dėkingumas ir pasididžiavimas mūsų tautiečiais.
Sudūvos miesteliai didžiuojasi jų kraštuose gimusiai signatarais: štai Višakio Rūdoje ne tik granitinis paminklas Pranui Dovydaičiui, bet ir įmantrus medinis kryžius šventoriuje jo garbei. Kitas medinis paminklas jo broliui, tautosakos rinkėjui Jurgiui Dovydaičiui, stogastulpiai Višakio Rūdos mokyklai ir Motinai, laukiančiai sugrįžtančių tiek tremtinių, tiek dabartinių emigrantų. Nedaug atsilieka ir Kazlų Rūda, pastačiusi P. Dovydaičio biustą prie jo vardo pagrindinės mokyklos.
Šakiai įrengę paminklą Vincui Kudirkai šalia centrinės miešto aikštės su puikiu varpų karilionu ir itin įdomia Kęstučio Dovydaičio skulptūrine kompozicija „Simboliai laike“, skirta įamžinti kalbai ir pažinimo keliui.
Griškabūdis dabar gali didžiuotis ne tik vienintele Lietuvoje aštuonkampio plano bažnyčia su meninių vertybių gausa joje, bet ir garsaus skulptoriaus Romualdo Kvinto darbu – Jono Jablonskio skulptūra.
Prie visų aplankytų paminklų projekto dalyviai uždegė žvakes ir sugiedojo Lietuvos Respublikos himną, kurio įspūdingi garsai nuvilnijo per neaprėpiamus Sūduvos tolius.
Pakeliui aplankėme prezidento Kazio Griniaus gimtinę – Selemos Būdą bei daug emocijų sukėlusį paminklą-kapą, kur 1994 perlaidoti JAV mirusio prezidento palaikai.
Skausmo kalnelis netoli Veiverių priminė apie jaunų Lietuvos patriotų aukas, priešinantis sovietinei okupacijai, motinų ašaras ir nepalenkiamą valią būti laisviems.
Nuotraukos Laimos Baltėnienės ir Danutės Totoraitis Medardo Čoboto TAU facebook
Dr. Vida Kniūraitė, Algimantas Petrauskas
