Vasara! Ir kodėl nekeliauti, kai ji dvelkia nokstančių žemuogių aromatu, soduose jau pradėjusiomis raudonuoti vyšniomis ir danguje plaukiančiais baltų debesėlių karavanais... Tai pats gražiausias laikas keliauti, grožėtis nuostabiais vaizdais, o galvą praturtinti naujomis, o kartais gal jau pamirštomis žiniomis ir naujais įspūdžiais.
Birželio 20 d. grupė Kultūros fakulteto klausytojų išvykome į labai įdomią ir turiningą kelionę po Panemunės pilis – nuo Raudondvario dvaro iki Panemunės (Vytėnų) pilies.
Atrodo, tiek kartų važiuota nuo Kauno link Jurbarko ar Šilutės šalia vingiuojančio Lietuvos upių tėvo Nemuno, bet retai susimąstydavome, ką byloja ąžuolų ir tamsiais parkų gojais pasidabinusios kalvos su tarp jų įsispraudusiais mažais, jaukiais miesteliais.
Klausydamiesi kelionės vadovės ir gidės, puikios istorijos žinovės Aldonos Mikulionienės pasakojimo apie kryžiuočių ir lietuvių kovas bei įvairių legendų apie vietoves, net nepajutome, kaip pasiekėme Raudondvarį. Jame yra vienas ryškiausių renesanso dvarų Lietuvoje – Raudondvario dvaras. Čia keliautojai susipažino su restauruotu dvaro architektūriniu ansambliu, o jo muziejaus darbuotojai papasakojo įspūdingą dvaro istoriją, aprodė restauruotas patalpas. Sužinojome, kad dvaro šeimininkai buvo įvairūs, bet žymiausi – Radvilos, Zabielos ir Tiškevičiai, kad dvaras visada garsėjo kaip kultūros ir meno centras. Jis ypač buvo žinomas, valdant grafui Benediktui Henrikui Tiškevičiui. Šalia dvaro yra jo įkurtas daugiau kaip trijų hektarų ploto parkas. Šiuo metu jame veikia šioje vietovėje gimusio kompozitoriaus Juozo Naujalio memorialinis muziejus, kurio 150-ąsias gimimo metines Lietuva švęs ateinančiais metais.
Už kelių kelio vingių mus pasitiko savitai puošnus ant kalvų įsikūręs Vilkijos miestelis su iš tolo matomais neogotikinės Šv. Jurgio bažnyčios bokštais. Į šį miestelį užsukome norėdami aplankyti namą, buvusią kleboniją, kurioje 1862–1863m. gyveno tautosakininkas Antanas Juška (1819–1880), surinkęs ir užrašęs apie 7 tūkst. liaudies dainų ir apie 2 tūkst. melodijų. Čia įkurtas brolių Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus. Mus pasitiko nedidelis, žalumoje paskendęs senos statybos namas-muziejus, margais raštais liemenis išsipuošę medžiai, o prie tako ir sode rymančios medinės skulptūros dvelkė paslaptimi ir egzotika. Ne mažiau įspūdingai atrodė ir namo vidus, kuriame buvo ne tik A. ir J. Juškas menančių daiktų, leidinių, knygų, jų portretų, įvairių paveikslų, bet gausu ir kitų, iš įvairių vietų surinktų ar dovanotų etnografinių daiktų ir kolekcijų. Bet labiausiai šio namo ypatingą aurą praturtino šio muziejaus įkūrėjas, A. ir J. Juškų atminimo puoselėtojas, muziejaus direktorius Arūnas Sniečkus. Jo išraiškingo pasakojimo apie A. Jušką, jo gyvenimą ir neįkainojamus nuopelnus Lietuvos tautai, apie muziejaus kūrimą galėjome kaip užburti klausytis ir klausytis. Įspūdinga ir net sunku įsivaizduoti, kad to namelio sienos mena čia apsilankiusius garsius Lietuvos žmones – Vydūną, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Juozą Tumą-Vaižgantą, Vincą Mykolaitį-Putiną, Salomėją Nėrį, Jurgą Ivanauskaitę ir daug kitų, kad čia gyveno kalbininkas Kazimieras Jaunius. Tai tikrai ypatinga, ilgam atmintyje išliekanti vieta, kuria reikia didžiuotis ir džiaugtis, kad turime tokį kultūrinį ir etninį turtą.
Besigrožėdami nuo smarkaus vėjo patamsėjusiu, nedidelėmis bangelėmis pasišiaušusiu Nemunu, pasiekėme Seredžiaus miestelį, Čia yra išlikęs XIII a. piliakalnis, dar vadinamas Palemono kalnu, į kurį dauguma ekskursijos dalyvių, nepaisydami visokių savo kūno negandų, smagiai užkopė pasigrožėti atsivėrusia panorama. Manoma, kad Piliakalnyje 1293–1363 m. stovėjo daug kartų kryžiuočių pulta Pieštvės pilis.
Toliau mūsų kelias atvedė į vieną seniausių Lietuvos gyvenviečių –Veliuoną, kuri 1291 m. pirmą kartą paminėta Petro Dusburgiečio kronikoje ir XIII–XIV a. buvo laikoma viena svarbiausių tvirtovių dešiniajame Nemuno krante, kovojant su kryžiuočiais. Anot metraščių, Veliuonoje lankėsi, kovojo ir sužeistas mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, todėl vienas iš trijų Veliuonos piliakalnių pavadintas Gedimino Kapo kalnu, manant, kad jis ten gal ir palaidotas. Aplankėme 1644 m. pastatytą Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kurios šventoriuje perlaidotas Kazanėje miręs A. Juška.
Raudonės pilyje, kuri buvo jau ne gynybinės, o daugiau rezidencinės paskirties, klausėmės pasakojimo apie jos sudėtingą istoriją ir besikeičiančius savininkus. Įspūdingas Raudonės pilies bokštas, į kurį kopėme pasigrožėti apylinkių panorama. Garsus šalia Raudonės pilies įkurtas parkas, išsiskiriantis savo dydžiu – apie 26,8 ha – jame auga daug egzotinių senų medžių, tarp jų ir 200 metų senumo kaštonas.
Kelionė baigėsi Panemunės renesansinėje 1604-1610 m. statytoje pilyje, kuri jau buvo rezidencinė. Labiausiai pilį išgražino jos savininkas Antanas Gelgaudas, kuris ją rekonstravo, išpuoselėjo parką bei atnaujino tvenkinius, paversdamas ją reprezentacine. Vėliau pilis priklausė seleziečių vienuolynui, bet, keičiantis laikams, ji vis labiau nyko. Dabartiniu metu pilis priklauso Lietuvos Dailės akademijai ir yra restauruojama ES lėšomis.
Iš kelionės grįžome geros nuotaikos, nepavargę. Vienas kinų mąstytojas sakė: „Kaip nuostabu yra keliauti iki tuomet, kol grįžti namo ir paguldai galvą ant senos pažįstamos pagalvės“...
Alvydas Kazlauskas, kelionės dalyvis
